Šeštąjį dešimtmetį perkopusiam Ričardui Grigaliūnui amžius – nė motais. Po intensyvios darbo dienos stiklo paketus gaminančios UAB „Etna” technikos direktorius skuba į… šokius. 40-ies metų jubiliejų mininčiame šokių kolektyve „Žuvėdra” nuo jo įkūrimo pradžios šokęs R.Grigaliūnas iki šiol tebėra prisiekęs šokėjas.
– Kas atvedė į „Žuvėdrą”, į šokį? Kokia buvo pati pradžia?
– Atvažiavęs į Klaipėdą, pirma ne darbą susiradau, o pradėjau šokti. Dar tarnaudamas sovietų armijoj išgirdau apie pramoginius šokius. Pas mus tai buvo visiška naujiena. Tuometiniame Kauno politechnikos institute buvo liaudies šokių ansamblis „Nemunas”, jame mano brolis šoko. Tad ir aš pradėjau nuo liaudiškų šokių. O kai ėmė burtis „Žuvėdra”, iškart atėjau į ją. Tiesa, tada šio pavadinimo dar nebuvo.
– Kaip prieš 40 metų atrodė „Žuvėdra”? Kokie įvykiai iš šio laikotarpio labiausiai įstrigo atmintin?
– Tada buvo daugiau saviveiklos. Apie tokį meistriškumą, koks yra dabar, net kalbų nebuvo. Juk visi dirbom, daugelis dar ir mokėsi. Prisimenu, reikėjo važiuoti į vieną konkursą. Aš tuo metu dar studijavau. Tad paprašiau dėstytojo, kad dėl manęs ateitų anksčiau ir pradėtų egzaminą. Aš laikau egzaminą, o visas šokėjų autobusas manęs laukia. Labai draugiški buvom. Aktyviai „Žuvėdroj” šokau turbūt apie 10 metų nuo pat jos atsiradimo. Ne viename konkurse teko dalyvaut. Pagal pasiekimus buvo kelios šokėjų klasės. Berods 1965 m. vyko pirmosios rimtos respublikinės pirmenybės. „D” klasėje pasirodė apie 80 porų. Mūsų pora užėmė 7 vietą ir buvom iškart perkelti į „C” klasę. O šokdami su seserim „B” klasėj Lietuvos pirmenybėse užėmėm 2 vietą. Tolimiausios gastrolės būdavo į Latviją, Baltarusiją. Kai pradėjo Skaistė su Romaldu (Idzelevičiai) šokt, tada išplaukė į platesnius vandenis – pirmiausia patys, po to ir kolektyvą iki pasaulinio lygio išugdė.
– Teko girdėti, kad visa Grigaliūnų dinastija – šokėjai?
– Buvo toks periodas, kai į repeticijas lėkdavom kartu su sūnum. Jis į šį sūkurį įsisuko nuo 7 metų. Tada Skaistė surinko pirmąją vaikų grupę. Esu nuėjęs tris etapus. Pirmas, kai pats aktyviai šokau, vėliau – su sūnum. O trečiasis, kai šokti pradėjo anūkas. Su juo greta turnyruose šokt jau neteko, bet visada lydėdavau į konkursus: anūkas šoka, o senelis važiuoja kartu. Gal apie 80 konkursų reikėjo atlaikyt.
– Kokios Jūsų emocijos dabar, kai šoka „žuvėdriečiai”, kai parveža aukščiausius apdovanojimus?
– Jie neprilygstami profesionalai. Į užsienyje vykstančius čempionatus kol kas nevažiuoju, o Vilniuje – net kalbos negali būti – privalu dalyvauti. Turbūt nė vieno konkurso, nė vieno pasirodymo nesu praleidęs. Didžioji mano gyvenimo dalis susijusi su „Žuvėdra”. Kai jau pats nebešokau, teko teisėjauti, vertint kitų rezultatus. Buvo toks etapas: aš teisėjauju, sesuo sekretoriauja, o sūnus šoka. Tiesa, per šiemetinį kolektyvo jubiliejų visi – ir buvę, ir dabartiniai šokėjai – puikiausiai kartu sušokom.
– Dar surandate laiko šokiams?
– Būtinai. Be šokio jau negaliu. Du kartus per savaitę einu šokt į „žuvėdriečių” vadovaujama klubą „Svajonė”. Tai yra mano hobis, laiko praleidimas, bendravimas, malonumas. O ir judėt reikia. Daug laiko praleidžiu sėdėdamas prie popierių ir vairuodamas automobilį. Šokti juk žymiai smagiau, nei bėgioti stadione.
Sonata Spyglytė