Ko dabar ten, kai Lietuva griūva, sakė išlydintieji.
„Ten” – tai į pietus, į šiandieninę Vidurio Europą, kažkada – Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją, arba Didžiąją Lietuvą, kaip mes ją vadinom kelionės kalba. Pernai tai buvo Baltarusija ir Ukraina iki Kameneco-Podolsko, šiemet – Lenkija ir Ukraina iki Juodosios jūros, tiksliau – lietuvių statybos pilys, iš kurių – tikėjomės – geriau pamatysim didžiausią mūsų istorijos dramą, o gal geriau išvysim ir dabartį.
Mane visada stebino du, rodos, nesuderinami Lietuvos istorijos faktai: kultūrinė tolerancija, kristalizuota Lietuvos Statute, originaliausiame Europos teisės dokumente, ir karinė galia, davusi Didžiąją Kunigaikštiją, Vytautui valdant – didesnę už Šventąją Romos imperiją.
Aišku viena: tolerantiška tegali būti senos kultūros tauta. Kas gali pakelti ją į tokį žygį? Tik mirtinas pavojus jos gyvybei ir – o tai svarbiausia – valingas bei protingas elitas.
Esama daug naujų mūsų intelektualinio gyvenimo bunkeriuose užblokuotų teorijų ir idėjų apie lietuvių ikiistorinį buvimą. Nežinau, kiek patikimai pagrindžiamas gali būti mūsų ištakų siejimas su Vidurio Europos sengirės ir stepės santykiais. Tačiau gali. Pakankamai produktyviai tolerancijos kontekstą struktūruoja Lietuvos vardo siejimas su lieta, lietava, galinčia reikšti ir kariauną, ir valdžią apskritai, pagaliau – ir pačią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją kaip politinę genetinės erdvės rekonstrukciją. Daug įdomiausių ir tikrai vaisingų prielaidų galima būtų paleisti į mūsų šiandieninio intelektualinio gyvenimo apyvartą, jeigu… turėtume noro.
Kodėl gi jo nesama?
Per keturiolika dienų nuvažiavus 8 000 kilometrų po dangumi, kuris kažkada tikrai gaubė Didžiąją Lietuvą, neabejotinai galima teigti tik viena: eidami į pietus, kurdami didžiąją Lietuvos valstybę, lietuviai gyveno autentiškai – iš savęs ir pagal save. Savyje jie turėjo tai, kas svarbiausia – norą gyventi. Tas noras reiškė ir valią veikti. Veikti ne kaip totoriui, vėliau – ir kaip turkui, kurių pilys kybojo kaip juodi grėsmės debesys imperijos pietryčiuose ir pietvakariuose, o kaip kitus suprantančiam žmogui, paliekant nepakeistus užkariautųjų tautų tikėjimus, papročius, kalbas… Ta tolerancija ilgainiui atsisuko prieš pačius lietuvius, ypač tada, kai mongolų spaudimas atlėgo ir galingosios gynybinės pilys pradėtos perdirbinėti į reprezentacines, kai lietuviai atsileido diržus ir į rankas paėmė bokalus. Noro gyventi agonija truko keletą šimtmečių, tai vienaip, tai kitaip dar bandant atgauti gyvenimo iniciatyvą. Dvidešimtajame amžiuje paskutinysis dar gyvas – žemę dirbančių žmonių – luomas dukart pabandė pakilti gyventi savarankiškai, deja, kaskart vis trumpiau.
Kas iš tiesų atsitiko tada, kai senosios baltų erdvės periferijoj užspeista noro gyventi valia išsiveržė žygiais į pietryčius?
Kas dar turi atsitikti dabar, kad baigtųsi fizinė ir dvasinė mūsų savižudybė – išsivaikščiojimas ir amoralumo įteisinimas? Kad panūstume tikrai gyventi bent toje per istoriją išsaugotoje savo gyvenimo erdvėje?
Atsakymas į šį likimo dabarties klausimą yra istorinės mūsų gyvenimo klaidos. Viena jų tokia: kariavom ir statėm gerai, valdėm prastai. Tai iškalbingai viena po kitos byloja tebegriūvančios pilys. Kas jų nematė – vargu supras.
Deja, prie daugelio jų mes buvom pirmieji lietuviai nuo pat anųjų laikų. O nuo gyvenimo jose klaidų apmąstymo taip bėgama, tarsi Didžioji Lietuva būtų ne mūsų padaras. Nors tikrai ne ji mus, kaip bandoma teigti, o mes ją pradėjom.
Romualdas Ozolas