Sekmadienį Alytuje prasidės jau tradicinis tapęs Dainavos šalies muzikos festivalis. Aštuoni jo koncertai į sales pakvies ne tik alytiškius, bet ir kituose apskrities miestuose gyvenančius rimtosios muzikos mėgėjus.
Apie festivalį kalbamės su jo meno vadovu, muzikologu Viktoru Gerulaičiu ir festivalio direktoriumi Vidu Simanausku.
– Ką rimtosios muzikos festivaliui reiškia ketveri metai?
V.Simanauskas: Išbandymų metas baigėsi, atsiranda tradicijos. Šiemet pirmą kartą renginį parėmė Kultūros ir sporto rėmimo fondas, vadinasi, renginys pastebėtas ir svarbus ne tik mums, alytiškiams.
– Kuo šių metų festivalis skirsis nuo ankstesnių?
V.Gerulaitis: Čia galėtų būti kelios koncepcijos. Viena jų – kiekvienas festivalis turi būti kitoks, unikalus, kita – bet kuriame pasaulio taške vykstančio festivalio jėga yra jo pastovumas.
– O kaip šiuo atveju?
V.Gerulaitis: Manyčiau, Dainavos šalies muzikos festivalis nesikeičia, ir tai aš laikau jo dorybe. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vis atvažiuoja tie patys atlikėjai ir pateikia tuos pačius kūrinius. Tiesiog jis turi savitas tradicijas, pavyzdžiui, man asmeniškai labai imponuoja – kažin ar Lietuvoje rastume analogų, – jog jau trečiąsyk festivalį pradės Nacionalinis simfoninis orkestras. Ši tradicija nekelia jokių abejonių, o ponui Vytautui Zambacevičiui bei jo įmonei pasistengus, festivalio atidarymo koncertai įgijo nuolatinį rėmėją ir gerbėją. Žinoma, galima sakyti – ir vėl Nacionalinis simfoninis, bet, kita vertus, galime sakyti su pasididžiavimu: VĖL NACIONALINIS SIMFONINIS!
– Beje, o ar turime su kuo save palyginti – kiek regioninių festivalių gyvuoja Lietuvoje?
V.Gerulaitis: Su skausmu turėčiau konstatuoti, jog likome vieni. Šiemet nebevyksta gilias tradicijas turėjęs Biržų festivalis. Matyt, organizatoriams jau išseko jėgos, nors jų finansavimas visuomet buvo nelygintinai geresnis. Mūsų situacija priešinga: trejus metus gyvavome iš vietinių pinigų, o šiemet dzūkus pagaliau pastebėjo ir centras – Kultūros ministerija. Pastebėjo po labai ilgo beldimo, bet Vidui Simanauskui vis dėlto pavyko pramušti langą…
– Platų?
V.Gerulaitis: šeši tūkstančiai litų nėra didelė suma, tačiau svarbu tai, jog festivalis pastebėtas.
– Ką pats manote apie Kultūros ministerijos poziciją?
V.Gerulaitis: Manau, kad valdininkai dar nesupranta regioninės kultūros politikos svarbos.
– Tuomet siūlau pasikalbėti apie Dainavos šalies muzikos festivalio vertybes, kurių nemato ministerijos klerkai.
V.Gerulaitis: Turbūt pati didžiausia vertybė yra ta, kad festivalio koncertai niekada nevyko artipilnėje – tik pilnoje salėje. Dzūkijos publika labai laukia festivalio, ir jau keturis sezonus jos dėmesys neatslūgsta. Antroji vertybė – Alytaus miesto mero Vytauto Kirkliausko pozicija. Miesto vadovų netenka įtikinėti, kad šio renginio miestui reikia. Dar viena vertybė – renginio geografija. Dainavos šalies muzikos festivalio koncertai vyksta ne tik Dzūkijos sostinėje, bet ir kituose apskrities miestuose ir miesteliuose. Šiemečiai pasieks dar dvi naujas erdves – muzika skambės Metelių Kristaus Atsimainymo ir Daugų Dievo Apvaizdos bažnyčiose. Kitaip tariant, dzūkai Kultūros ministerijai rodo paprasčiausią kultūros decentralizacijos pavyzdį.
Festivalio vertybė, žinoma, – ir jame dalyvaujantys kraštiečiai atlikėjai, taip pat vietinės pajėgos. Nuo pirmojo festivalio jame dalyvauja Alytaus kvintetas.
– Beje, kaip manote, ar organizuojant tokius renginius finansai yra patys svarbiausi?
V.Simanauskas: Gal vis dėlto labiau lemia ir kitos priežastys, juk ne mažiau svarbus ir žmogiškasis faktorius. Reikia žmonių, kurie būtų šiek tiek fanatikai.
V.Gerulaitis: Būtent Alytaus festivalis parodė, jog vien finansų negana. Biržai gaudavo geresnį finansavimą, tačiau neturėjo miesto valdžios palaikymo. O Alytus turi. Vidą Simanauską reikia paskelbti miesto garbės piliečiu už tai, kad ketverius metus sugebėjo už vietinius pinigus į Alytų atvežti šitokio lygio atlikėjų, pradėdamas Petru Geniušu ir baigdamas Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Saugokit, alytiškiai, Simanauską, be jo šis festivalis nevyks!
Saulė Pinkevičienė