Atvirlaiškiai su laiko pirštų atspaudais

Druskininkų „Sofos” galerijoje atidaryta tradiciškai įdomi paroda, kurioje įžymus Škotijos dailininkas Duncan MacAskill rodo galerijos savininkui Valdui Giliui ir ne tik jam iš įvairių pasaulio vietų siųstus pasveikinimus, žinias su įdomiais piešiniais ir labai originaliais tekstais.

Dažnas parodas lankytojas paklaustų – ar tai parodiniai objektai, galį prilygti paveikslui, skulptūrai, dideliam vitražui? Jeigu manysime, kad kiekvieno meno galerijos eksponato vienas iš tikslų yra emocionaliai ir tinkamai prabilti į žiūrovą, tai Duncan MacAskill darbai daro tai su kaupu. Jo atvirukuose ir mažuose daikteliuose atsispindi konkrečios valstybės, konkrečios vietos dvasia, papročiai, buityje naudojamos medžiagos, spalvos, ornamentai. To krašto žmonių kalba ir prisilietimai, „pakoreguoti” autoriaus piešiniais, taikliais žodžiais, tampa labai iškalbingi ir suprantami arba mistiškai nostalgiški. Autorius ilgai brandina paties atviruko idėją, ilgai jį stebi ir tik susiformavus tam tikram sprendimui, prie jo prisiliečia. Tai maži meno kūrinėliai, kuriuos peršokdavo Australijos kengūros, paliko pirštų įspaudus afrikietis, degino Egipto karštis, arba dėjo antspaudą šaltakraujis britas…
Įdomu dar ir tai, kad parodos rezultatas ir idėja turi glaudų ryšį su muzika. Daugeliui darbų Duncan MacAskill paskatino garsios Anglijos kompozitorės Judith Weir muzika, skirta konkretiems Vokietijos, Škotijos ir Lietuvos miestams. Tai dainos fortepijonui ir balsui, padariusios didelį įspūdį parodos autoriui.
Ne veltui, be abejo, parodos atidarymo metu autoriui aktyviai talkino visiems gerai žinoma Lietuvos pianistė Indrė Lampsatytė kuri savu laiku autorių suintrigavo šiuolaikinių Lietuvos muzikos kūrėjų darbais, lyg pratęsianti čiurlioniškąjį glaudaus muzikos ir dailės ryšio apraišką. I.Lampsatytė M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje atliko lietuvių kompozitorių kūrinius su vaizdžiais žodiniais komentarais apie spalvos ir garso ryšius, apie kūrinio pradėjimo ir pabaigos problemas ir dar daug neeilinių ir nekasdieninių dalykų. Aprašytasis vyksmas „Sofos” galerijoje parodė, kad gali būti ne tik įprastas paveikslo pakabinimas ant sienos ir jo apžiūrėjimas, bet gali vykti ir aktyvus proto pakedenimas, siekiant giluminių meno apraiškos vertybių.

Alfonsas Šuliauskas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.