Lietuvos ledo čiuožėjų pora Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas sugrįžimą į didįjį sportą pažymėjo dviem pergalėmis ir olimpiniu kelialapiu. Trejus su puse metų nedalyvavę Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) varžybose, vėl ant didžiojo ledo pasirodę mūsų šalies čiuožėjai sukėlė didelį šurmulį – daugelio būsimų varžovų treneriai ir atstovai atvyko į olimpinių žaidynių atrankos varžybas Vienoje specialiai dėl M.Drobiazko ir P.Vanago.
ISU užkulisiuose kalbėta, kad Lietuvos pora pranoko visus lūkesčius – jų pasirodymas „Karl Schaefer Memorial-2005” varžybose buvo pritrenkiantis. Tačiau 35 metų P.Vanagas, duodamas interviu „Kauno dienai”, savo ir žmonos Margaritos galimybes vertino atsargiau.
Startavo geriau, nei tikėjosi
– Povilai, kaip jautėtės po trejų metų pertraukos sugrįžę į ISU varžybas?
– Iš tiesų gerokai jaudinomės, nors buvome įsitikinę, kad olimpinį atrankos barjerą įveiksime. Tačiau supratome, kad viena rimta klaida – kritimas ir negalėjimas užbaigti programos – nubrauktų visas mūsų pastangas. O ledas yra slidus, gali pasitaikyti ir atsitiktinumų. Sugrįžimui rengėmės pusantrų metų, tad būtų buvę labai apmaudu, jeigu viskas nueitų perniek. Dabar su Margarita jaučiamės labai laimingi, kad viskas baigėsi gerai. Netgi daug geriau, nei tikėjomės.
– Ar likote patenkinti ir savo čiuožimu?
– Čiuožėme geriau nei pirmosiose varžybose Vokietijos mieste Obersdorfe, bet dar nesame pasirengę 100 proc. Tai – normalu, nes sezono pradžioje nė viena pora nečiuožia taip, kaip jo pabaigoje. Net programa spalį ir kovą gali pasirodyti tarsi du skirtingi kūriniai. Treniruočių ir šou pasirodymų metu savo programą jau buvome išbandę, viskas atrodė gerai, tačiau varžybų įtampa daro savo. Suvokimas, kad kiekvienas elementas gali kainuoti labai brangiai, truputį kausto ir neleidžia atsipalaiduoti.
Vertinimas – objektyvesnis
– Ką galite pasakyti apie naująją vertinimo sistemą?
– Ji dar neįprasta ne tik mums, bet ir kitiems čiuožėjams. Čiuožiant tenka skaičiuoti kiekvieno elemento atlikimo ir partnerės pakėlimo sekundes, bendrą pakėlimo trukmę ir dar daugelį dalykų. Tai truputį varžo meninę šokio laisvę, nes nuolat skaičiuoji apsisukimus, sekundes, žiūri, kad pritūptum iki tam tikro laipsnio. Žodžiu, yra daug sudėtingų niuansų.
– Ar šioje vertinimo sistemoje lieka niša neobjektyvumui?
– Tokia niša liks netgi tobuliausioje sistemoje, jeigu joje paskutinį žodį tars ne laikrodis, o žmogus. Tačiau ši sistema vis dėlto yra objektyvesnė už ankstesniąją, tik ji yra labai sudėtinga ir sunkiai suprantama ne tik žiūrovams, bet ir čiuožėjams.
Įveikė antrąją pasaulio porą
– Ar Vienoje sutikote pažįstamų varžovų?
– Sutikome tuos, su kuriais anksčiau teko dalyvauti varžybose. Buvo malonus siurprizas, kai į turnyrą Obersdorfe atvažiavo antroji pasaulio pora – amerikiečiai Tanita Belbin ir Bendžaminas Agosto, vieno iš mūsų trenerių Igorio Špilbando ilgamečiai auklėtiniai. Mes su jais kovojome labai atkakliai ir galiausiai po laisvosios programos laimėjome. Mus su Margarita nudžiugino, kad tokią kovą išlaikėme jau pirmosiose varžybose. Tai leidžia tikėtis mums gerų rezultatų ir ateityje.
– Kada ant ledo susitiksite su kitais pajėgiausiais čiuožėjais?
– Tikriausiai Europos čempionate sausį Prancūzijoje. Pirmoji pasaulio pora šiuo metu yra Tatjana Navka ir Romanas Kostomarovas.
– Rusijos porą anksčiau visuomet aplenkdavote?
– Tuomet jie buvo antroji Rusijos pora, nors visą laiką čiuožė labai gerai. Tada Rusija turėjo ir kitą porą (Iriną Lobačiovą ir Ilją Averbuchą – red.), kuri užimdavo keistai aukštas vietas. Bet, jai pasitraukus, Tatjana su Romanu šoktelėjo penkiomis vietomis aukštyn ir greitai tapo pasaulio čempionais.
Trūksta praktikos
– Jūsų sugrįžimo tikslas į didįjį sportą – olimpinis medalis?
– Stengsimės kovoti dėl jo iš visų jėgų.
– Kaip manote, ar grįžote visapusiškai stipresni?
– Sunku pasakyti. Iš vienos pusės, galbūt esame labiau atsipalaidavę ir stipresni menine prasme, nes dažnai dalyvavome šou programose, kur nejausdavome įtampos. Tai buvo puiki bendravimo su publika mokykla. Šou renginiai mus profesionaliai užgrūdino. Tačiau atpratome nuo dalyvavimo varžybose, nuo teisėjų, įtampos. Todėl varžybų praktikos neturėjimas yra minusas, kurį dabar bandome ištaisyti.
– Ar naujas jūsų atliekamas laisvasis šokis pagal kino filmo „Fantomas” muziką kuo nors panašus į ankstesnes jūsų programas?
– Atlikėjai tie patys, todėl išliko panašus stilius. Galbūt naujasis laisvasis šokis kai kam primins 2002 metų „Orchestra Johny Hallyday” ar 2000 metų programą pagal Emos Shaplin „Spente le Stelle”, tačiau iš esmės jis bus kitoks. Bet labai patrauklus ir įdomus.
– Kada šį šokį išvys Lietuvos žiūrovai?
– Labai norime jį parodyti Lietuvos publikai anksčiau, nei ją pamatys Europos čempionato ir olimpiados žiūrovai. Norime, kad pirmoji šokio prezentacija įvyktų Lietuvoje gyvai, o ne per televiziją, todėl rengiamės naująją programą pristatyti per gruodį Lietuvoje rengiamą šou programą „Liepsnojantis Olimpo ledas”.
Šalia poros – daugybė specialistų
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Dabar intensyviai rengsimės būsimoms varžyboms. Savaitę būsime Lietuvoje, po to vyksime į Vokietiją pas žinomą trenerį Rostislavą Siniciną, iš ten – į JAV, į Detroitą pas garsius specialistus – Mariną Zujevą ir Igorį Špilbandą. Gruodį grįšime į Lietuvą su šou programa „Liepsnojantis Olimpo ledas”, kurio finalinis koncertas bus surengtas Kaune, Sporto halėje. Po to užsienyje vėl tęsime pasirengimą varžyboms. Sausį, prieš olimpines žaidynes, dar dalyvausime Europos čempionate.
– Iš minėtų trenerių pavardžių galima suprasti, kad dirbate ir su naujais specialistais.
– Taip. Programą kūrėme su savo ilgamete trenere Jelena Maslenikova. Prie jos daug prisidėjo sportinių šokių specialistas kaunietis Gintaras Svistunavičius, šiemet mums labai padėjęs. Šią savaitę Kaune kaip tik daugiausia ir dirbsime su juo. Privalomuosius šokius rengėme su žinomu specialistu Rostislavu Sinicinu. Amerikoje dirbame su Igoriu Špilbandu ir Marina Zujeva – jie yra šokių ant ledo trenerių lyderiai. Tad turime didelį būrį specialistų ir kiekvieno iš jų pagalba mums yra labai naudinga.
– Traumos jūsų nepersekioja?
– Turėjome ir smulkesnių, ir sunkesnių traumų. Nemažų problemų buvo vasarą, nes pagal naująsias taisykles daug elementų privalome daryti pritūpę, dėl to tenka didelis krūvis keliams. Bet mus saugo ilgametis mūsų padėjėjas, kaunietis gydytojas Dalius Barkauskas. Neįsivaizduoju, kaip be jo pagalbos būtume išgyvenę iki šios dienos. Jo patarimai, patirtis, rankos ir masažo stalas tapo neatsiejama mūsų karjeros dalis, be kurių seniai būtume palūžę.
Dovilė Kamarauskienė