„Nuo to laiko, kai aš vėl turiu galimybę lankyti Tėvynę, Lietuva ir jos žmonės yra man svarbiausi”, – teigia dailininkas Archibaldas Bajoratas, net penkiasdešimt metų neturėjęs galimybės lankyti savo gimtinės Lietuvos.
Dailininkas A. Bajoratas gimė 1923 m. Klaipėdoje. Kai jam buvo penkeri, persikraustė į Šilutę. Čia mokėsi Herderio vardo gimnazijoje. Dailininko tėvas dirbo Klaipėdos krašto direktoriume.
Baigiantis Antrajam pasauliniui karui, išvyko į Vokietiją, studijavo grafiką ir tapybą. Dirbo viename didžiausių Vokietijos elektros pramonės koncertų, o nuo 1959 m. tapo laisvai kuriančiu menininku.
A. Bajoratas ilgą laiką neturėjo galimybės lankytis gimtinėje. Perestroikos metais – 1989 m. – jo paroda buvo atidaryta Klaipėdoje. Po penkiolikos metų dailininko kūriniai vėl Klaipėdoje, P. Domšaičio galerijoje. O pats dailininkas net tris savaites kvėpavo gimtinės oru.
Kokie jūsų ryškiausi vaikystės prisiminimai?
Vaikystė praėjo Klaipėdoje ir Šilutėje. O, turiu daug prisiminimų… Kai dar buvau vaikas, esu plaukęs buriniu laivu į Kuršių Neriją.
Kai man buvo ketveri metukai, tėvas mane dažnai imdavo į Smiltynę. Pakrantėje žaisdavome dideliu vandensvydžio kamuoliu. Kartą vėjo gūsis iš Rytų pagavo tą gražų kamuolį ir šis nuplaukė tolyn nuo kranto. Gal jis kada nors ir Švedijon nuplaukė…
Kokios aplinkybės privertė išvykti iš Lietuvos į Vokietiją?
Karas. 1942 metais baigiau gimnaziją ir buvau pašauktas į kariuomenę. Ten praleidau ketverius metus. Patekau į amerikiečių nelaisvę. Baigiantis karui, išvykau į Vokietiją, studijavau grafiką ir tapybą, vėliau – meno terapiją.
Su žmona Rūta remiame Lietuvos pedagogus, dirbančius pagal Valdorfo pedagogiką, taikančius meno terapijos principus. Mus pakvietė Lietuvos kultūros ministerija. Vilniuje, Ukmergėje, Klaipėdoje ir Šilutėje vedėme seminarus, pedagogų kvalifikacijos paskaitas. Panevėžyje yra didžiausias Valdorfo darželis Lietuvoje – su 150 vaikų.
Su žmona Rūta patys dirbame terapijos centre netoli Frankfurto prie Maino. Taikome meno, fizinę terapiją, ritminį masažą.
Kokie šios pedagogikos, šios meno terapijos pagrindiniai principai?
Vaikas turi būti auklėjimas laisvėje. Negalima sakyti vaikui: tu turi piešti tą ir tą, vaikas piešia tai, kas kyla iš vidaus. Vaikai supažindinami su pagrindinėmis spalvomis: geltona, raudona, mėlyna, jas maišant išgaunamos kitos spalvos: žalia, violetinė ir kt.
Auklėtojas negali vaikui pasakyti, jog jis blogai piešia, jis tik gali padėti, pastūmėti kokia nors linkme.
Kas jus patį įkvepia, kas atsispindi jūsų kūryboje?
O, daug kas… Spalvos… Kai aš piešiu, nežinau, kas bus. Iš spalvų atsiranda paveikslas. Aš žinau tik nuotaiką, o paskui viskas susiklosto savaime.
Mane įkvepia įvairūs įspūdžiai, šviesa, Kuršių Nerijos, Afrikos, Australijos dykumų spalvos…
Esate daug keliavęs?
Taip, tikrai… Ypač mėgau Suomiją, susidomėjau jų epu „Kalevala”, jį iliustravau. Net esu gavęs Suomijos Baltosios rožės riterio kryžių. Šioje parodoje, P. Domšaičio galerijoje, – estų epas „Kalevipoegas”.
Tai likimas privertė domėtis šiais epais. Aš gimiau Pabaltyje, o viso Pabaltijo – Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Estijos – mitologija sudaro tarsi vieną mitologinį vienetą.
Sovietmečiu aš negalėjau atvykti į Lietuvą, tad keliaudavau į Suomiją. Kai plaukdavau keltu, rodydavau savo žmonai į Lietuvos pusę: „Rūta, žiūrėk, ten yra Lietuva, mūsų Tėvynė”. Suomija su savo miškais ir vandenimis man buvo tarsi Tėvynės pakaitalas.
Kiek metų nebuvote Lietuvoje?
Pusė šimtmečio. Jau dešimt kartų pabuvojau Lietuvoje, kai ji atgavo nepriklausomybę. 1989 metais pirmą kartą mano paroda „Kalevala” buvo pristatyta čia, Klaipėdoje. Dabar – antroji paroda.
Lietuva labai pasikeitė per penkiasdešimt metų. Žmonės tapo kitokie, tik žemė, dangus ir šviesa liko tie patys. Žmonės dabar atviresni, drąsesni, prieš 13 metų seminaruose visi būdavo susikaustę, nedrįsdavo nieko paklausti, reikėdavo viską iš jų ištraukti pačiam.
Ką Lietuvoje pamatėte dabartinės savo kelionės metu?
Lietuvoje dabar buvome beveik tris savaites, penktadienį jau išvykstame į Vokietiją. Žmona Rūta skaitė paskaitas medicinos temomis. Aplankėme kelis vaikų darželius, našlaičių namus. Nustebau pamatęs Šilutės darželyje pamatęs neįgalius vaikus kartu su sveikais vaikais. Ši intergracija – puikus dalykas, ligoti vaikai gali mokytis iš sveikųjų. Našlaičių namuose, mažyliai atbėgo prie mano žmonos šaukdami: „Mama, mama”…
Kokių įspūdžių patyrėte kelionėje, galbūt galvoje jau bręsta naujų kūrinių idėjos?
Niekada tiek mažai netapiau kelionės metu, kaip dabar Lietuvoje… Užtat patyriau daugybę įspūdžių. Dabar viskas turi susigulėti mano galvoje.
Ar dar atvyksite į Lietuvą?
Jei leis jėgos, – šypteli dailininkas. – Ir finansai.
Rima Čeliauskaitė