Nesėkmingas 2006 metų pasaulio čempionato atrankos varžybų finišas nesumažino Lietuvos nacionalinės komandos stratego optimizmo
Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas neabejoja, kad per 2006 metų pasaulio čempionato atrankos ciklą suburta komanda yra perspektyvi ir gerų rezultatų turėtų pasiekti kitame etape – 2008-ųjų Europos pirmenybių kvalifikacinėse varžybose.
Žaidėjai jėgų netausojo
– Treneri, kas skatina Jūsų optimizmą? – „Kauno diena” pasiteiravo A.Liubinsko.
– Tai, ką aš ir mano kolegos žinome apie komandą. Ne apie jos išorę, bet vidų. Ji labai pasikeitė – ir sudėtimi, ir dvasia. Rinktinė buvo duobėje ir pradėjo iš jos lipti.
– Ar tai tvirtindamas turite galvoje ir ką tik pasibaigusių pasaulio čempionato atrankos varžybų rezultatus?
– Sutinku, kad tikslo, kurį sau kėlėme, nepasiekėme, tačiau kodėl nenorima pastebėti, ką padarėme gero? Nejaugi iš tikrųjų nėra nieko, už ką derėtų pasakyti komandai bent vieną pagiriamąjį žodį?
Prisiminkime netolimą praeitį, kai mūsiškiai retokai persivarydavo kamuolį per aikštės vidurį, jiems įmušdavo po keturis ar net šešis įvarčius. Kas per šį atrankos ciklą mus triuškino, mindė? Niekas. Iš visų varžovų, išskyrus serbus, atėmėme taškų. Netgi iš ispanų.
Replikuojama, kad įveikėme tik San Mariną. O ką nugalėjo, tarkime, latviai, į kuriuos vis žiūrime? Liuksemburgą ir Lichtenšteiną. Tai – dvylika iš anksto beveik garantuotų taškų. Turint galvoje mūsų grupės pajėgumą ir dabartinį Lietuvos ekipos lygį, mes pasirodėme ne prasčiau.
Rinktinė kiekvienose rungtynėse laikėsi savo žaidimo, ieškojo kelių prie varžovų vartų ir kovojo iki finalinio švilpuko. Visomis jėgomis.
Neįmušėme tiek įvarčių, kiek galėjome, bet ar nesukūrėme jiems progų? Efektyviai užbaigti derinius, atakas pristigome meistriškumo, tačiau tai – ne per vieną varžybų ciklą išsprendžiama problema.
Ekipos jėga – susitelkimas
– Po paskutinių rungtynių su belgais sakėte, jog Lietuvos rinktinei trūksta „aukštos įtampos žaidėjų”. Kas iš buvusių varžovų atitiko tokį apibūdinimą?
– Pavyzdžiui, Emilis Mpenza arba Bartas Goras iš Belgijos komandos, serbai Matejas Kežmanas ir Predragas Džordževičius. Tai futbolininkai, kurie ne tik kuria savo ekipos žaidimą, bet ir įmuša įvarčius, kaip sakoma, „iš nieko”. Deja, tokio lygio žaidėjų mes kol kas neturime, todėl mūsų koziris – komandinis žaidimas.
– Turbūt todėl Jūs dažnai pabrėždavote, kad mūsų ekipos privalumai – susitelkimas, kovingumas.
– Lietuvos rinktinė suburta beveik vien iš rezervinių žaidėjų, kurie savo klubuose nepatenka į pagrindines sudėtis. Žinoma, yra išimčių – Edgaras Jankauskas, Marius Stankevičius, Rolandas Džiaukštas, Tomas Žvirgždauskas. Tik tiek. Todėl lemiamais momentais ir pritrūkdavome būtent žaidybinės patirties, šaltakraujiškumo. Be to, palyginti su ankstesnių varžybų ciklo pabaiga – atranka į 2004-ųjų Europos čempionatą, mūsų gretos iki šių metų lapkričio pasikeitė vos ne šimtu procentų.
Stebiuosi, kad kai ką suerzino mano teiginiai, jog ši komanda – išties gera, išsiskirianti tvirta dvasia. Tai tvirtinau ne šiaip sau. Norėjau, kad žaidėjai patikėtų savo jėgomis ir priprastų prie minties, jog jie visi kartu gali mesti iššūkį netgi akivaizdžiai pajėgesniam varžovui.
Mačas su bosniais – dviguba nesėkmė
– Kaip futbolininkai reagavo į tai, ką stengėtės jiems įteigti?
– Mes visi žaidėme su ugnimi ir patys skaudžiai nudegėme, tačiau aukštus tikslus užsibrėžėme, nes norėjome intrigos, įtampos, azarto.
Neabejoju, jog dabar būtų labai tylu, jei prieš atranką būčiau kalbėjęs apie penktąją vietą.
Žaidėjai, šį varžybų ciklą atstovavę nacionalinei komandai, pajautė sunkių varžybų skonį, atsakomybės svorį, grūdinosi. Kitą etapą jie tikrai bus tvirtesni.
Jei kam nors atrodo, kad sukurti kovojančią komandą – dėmesio nevertas dalykas, jei jis prilyginamas keiksmažodžiui ir bado akis, tuomet – ką gi, neturiu ko pridurti…
– Kas atsitiko, kad rinktinė prasčiau sužaidė antrąją pasaulio čempionato atrankos dalį? Juolab ir rungtynių tvarkaraštis buvo palankus – trys paskutiniai mačai iš eilės namuose.
– Finišui pristigome patirties, meistriškumo. Pridėkime ir psichologinę įtampą, kuri ne vien komandos naujokams buvo per didelė.
Lemiamos įtakos turėjo antroji dvikova su bosniais. Turėjome persvarą, bet jos nerealizavome, todėl ta nesėkmė tapo dvigubai gniuždanti.
Komanda turi subręsti
– Jūs liekate prie komandos vairo?
– Aš nesilaikau įsikibęs vyriausiojo trenerio kėdės, nors, kai grįžau į rinktinę, su Lietuvos futbolo federacijos vadovais tarėmės, jog kursime naują ekipą, o jos pagrindinė užduotis bus sėkmingai pasirodyti 2008-ųjų Europos čempionato atrankos varžybose.
Kolektyvas, kuris turi jėgų tai padaryti, yra, tačiau iš jo rezultatų laukiama jau dabar. Bet dar reikia šiek tiek laiko, kad komanda subręstų.
Romas Poderys