Suomijoje, prestižinėje Sibelijaus muzikos akademijoje studijuojanti klaipėdietė džiazo dainininkė Indrė Dirgėlaitė į gimtąjį miestą sugrįžo vos savaitei, kad sudalyvautų Klaipėdos pilies džiazo festivalyje.
Interviu laiką ji paskyrė, ryte, likus vos pusvalandžiui iki išvykimo. Todėl į kavinę Indrė atėjo su kelioniniu lagaminu, pusryčiams užsisakė juodos kavos ir pyragaitį.
Grįžti į Suomiją?
Ne, išvažiuoju į Vokietiją. Ruošiuosi džiazo koncertams, šiek tiek dalyvausiu festivaliuose. Dabar bus tik repeticijos ir pora koncertų. Todėl negaliu nieko tiksliai ir konkrečiai pasakyti. Festivaliai numatyti rudenį.
Rudenį vėl pratęsi studijas Sibelijaus muzikos akademijos Džiazo katedroje. Šioje garsioje muzikos mokykloje tikriausiai esi vienintelė lietuvaitė. kaip ten patekai?
Taip. Kol kas esu vienintelė lietuvė ir, kiek žinau, pirmoji. Prieš porą metų išvažiavau pagal mainų programą. Dabar mainų programa jau baigėsi, tačiau studijas tęsiu. Nemanau, kad įstoti į Sibelijaus muzikos akademiją – labai sudėtinga. Manau, kad nėra neįmanomų dalykų. Reikia tik labai norėti ir dirbti.
Džiazo studijas pradėjai Klaipėdos universitete, gal gali palyginti šias skirtingas mokyklas?
Į Sibelijaus muzikos akademiją atvažiuoja labai daug dėstytojų iš užsienio, vyksta daug kūrybinių stovyklų, koncertų. Studijos ten labai savarankiškos. Į Sibelijaus muzikos akademiją įstoja jau susiformavę muzikantai, nes Suomijoje jie turi galimybę mokytis džiazo muzikos jau nuo mažens. Taigi akademijoje jie jau labai gerai žino, ko nori. Skiriasi studijų programos. Ten nėra nustatyti studijų metai. Yra numatyta programa ir tavo reikalas, per kiek laiko ją įsisavinsi. Vieni studijuoja ketverius, kiti penkerius, ar net aštuonerius metus.
Klaipėdos pilies džiazo festivalyje su studijų draugais pristatėte du projektus. Vienas jų „Virsmas”, sujungęs lietuvių liaudies dainas ir džiazo muziką, skambėjo Kretingos bažnyčioje. Papasakok daugiau apie šio projekto idėją.
Tikriausiai nustebsite, bet šio projekto idėja kilo ne man, o bosistui Lasei Lindgrenui (Lasse Lindgren) Jis labai domisi Lietuva ir jos kultūra, muzika. Jis man pasiūlė padainuoti. O man lietuvių folkloras taip pat nesvetimas, nes mano mama vadovauja folkloriniam ansambliui ir senosios mūsų dainos man įaugę į kraują nuo vaikystės. Įvairių tautų folklorą mėgsta groti ir mūsų grupės būgnininkas Markas Ounaskaris (Markku Ounaskari). Buvo labai įdomu, repetavome gal pusmetį. Be to, tai ne paskutinis tokio pobūdžio projektas. Šį rudenį vienas studentas baigiantis studijas jau paprašė manęs dainuoti jo suomiškai-lietuviškame projekte.
Pastebėjau, kad daug suomių labai domisi Lietuva, jos kultūra, gamta ir svajoja čia atvažiuoti.
Lengva ar sunku sujungti folklorą su džiazu?
Man buvo lengva ir gera, nes dainuodama lietuviškai atgavau savo identitetą, man tai buvo artima ir mane tai palaikė. Studijuodama svetimoje šalyje kartais juntu, kad prarandu save. Kai supa kiti žmonės, kita aplinka kartais nesuprantu nei kokia spalva, maistas man patinka, nežinau, kas esu.
Kaip suomiams patiko Klaipėdos džiazo festivalis?
Esu labai laiminga, kad pavyko atvežti čia net devynis suomių muzikantus. Klaipėdos pilies džiazo festivaliu, jo publika jie buvo labai sužavėti ir labai nuliūdo, kad reikėjo taip greitai išvažiuoti.
Visi devyni suomiai – tavo bendrakursiai? O kiek merginų studijuoja džiazą?
Ne, jie ne bendrakursiai, tik studijuoja Džiazo katedroje. Iš viso šioje katedroje studijuoja 35 muzikantai, po 5 kurse. Merginų – tik trys.
„Karšti vaikinai” tikriausiai lepina dėmesiu…
Ne, kai tenka daug bendrauti tie vaikinai pasidaro kaip broliai.
Tai anekdotai apie šiauriečius – ne iš piršto laužti?
Tik kai pažįsti suomius artimiau – supranti, kad jie nėra tokie, kaip anekdotuose pasakojama. Tačiau iš pradžių tai nėra lengva. Jie labai uždari, neprisileidžia naujo žmogaus. Tik atvykus, pirmą mėnesį aš nesupratau, ar jie manęs nekenčia, ar mėgsta.
Kai geriau pažinau, pamačiau, kad jie atviri ir šilti, ir, kas nuostabiausia, žodžio laikosi. Jei susitarėme repetuoti po trijų mėnesių ketvirtadienį, antrą valandą, tai net nereikia papildomai susiskambinti – jie tikrai ateis.
Patyrei Suomijoje kultūrinį šoką?
Labai stiprus, ir iki šiol tęsiasi. Iki šiol mane šokiruoja suomių uždarumas, emocinis santūrumas. Jie nepratę girti už pasiekimus. Jei pasako „gerai”, tai reiškia labai labai labai gerai! Labai daug laiko reikia, metų mažiausiai, kad jie atsivertų. (Pokalbį nutraukia Indrės telefono skambutis. Pašnekovė atsiprašo močiutės, jog negali su ja kalbėti).
Trumpai pabuvai Klaipėdoje. Ar ketini dar sugrįžti į Lietuvą, o gal jau planuoji įsikurti Suomijoje visam laikui?
Nežinau. Planuoju dar šią vasarą atvažiuoti paatostogauti prie jūros. Noriu pasimaudyti, apskritai praleisti daugiau laiko gamtoje. O kaip bus ateityje, nežinau. Nepasakyčiau, kad man Suomijoje nepatinka. Pažiūrėsiu, kur gyvenimas nuves. Dabar džiaugiuosi, kad tenka groti su gerais suomių muzikantais.
Lietuvoje dalyvaudavai ne tik džiazo muzikos projektuose, dainavai Jurgos partiją roko operoje „Velnio nuotaka”, dalyvavai kituose roko, popmuzikos koncertuose. O Suomijoje?
Ir Suomijoje dainuoju ne tik džiazą, bet ir soulą, popsą, roką mėgstu. Man patinka dainuoti įvairių stilių muziką. Yra pasiūlymų dalyvauti projektuose, tačiau kol kas nežinau. Priklauso nuo manęs, kaip aš apsispręsiu.
Dabar tau – svarbių sprendimų laikas?
Taip. Todėl nenoriu daug kalbėti. Aš galvoju, jei per daug įsišneki – nieko nepadarai. Be to nenoriu įsipareigoti. Aš gyvenu dėl to, kad malonu kiekvieną dieną gyventi, o ne dėl to, kad privalau ką nors kam nors daryti.
Jurga Petronytė