Apsilaupę, sunkiai beįvardijamos spalvos pastatų fasadai, kur ne kur akį rėžiančios spalvos lopais padažyti, trupantys karnizai, išsiklaipę šaligatviai, duobėtas grindinys…
Neskubėkime numoti ranka, esą tai – ne apie mus. Taip atrodyti gali nebent koks nors vos galą su galu suduriantis, nedarbo, alkoholio, visuotinio abejingumo bei kitų nūdienos piktžaizdžių dusinamas provincijos miestelis, tik jau ne mes, ne Klaipėda. Nes Klaipėda – tai Lietuvos langas į pasaulį, liberalizmo ir visokių kitokių gerovių bei naujovių citadelė, kasmet milijonus viršplaninių litų žarstantis, ne pirmas, bet ir ne trečias – pastarąjį teiginį ypač mėgsta akcentuoti mūsų valdžios vyrai – šalies miestas.
Deja. Pirmieji šio rašinio žodžiai taikytini ne kam kitam, o mūsų visų plačiai išgirtajai Klaipėdai, tiksliau – jos istoriniam centrui apibūdinti. Būtent tokį niūrų įspūdį šiandien palieka vienas iš septynių Lietuvos senamiesčių, respublikinės reikšmės urbanistikos paminklas.
Užmigo ant laurų
Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tuomečio miesto vadovo Alfonso Žalio iniciatyva atgaivintas ir išgražintas Klaipėdos senamiestis ilgą laiką visai Lietuvai buvo rodomas kaip pavyzdys, kokių rezultatų galima pasiekti suvienijus miesto valdžios, už kultūros paveldo puoselėjimą atsakingų institucijų, istorikų, architektų, restauratorių ir šiaip iniciatyvių žmonių pastangas.
Regis, sykį gavus tokį galingą postūmį beliko ir toliau nesiblaškant žengti pirmyn ar bent jau neleisti sunykti tam, kas jau padaryta. Kad ir kaip būtų gaila, realybė byloja visai ką kita.
Žinoma, netiesa, kad Klaipėdoje visai nesama žmonių, nesuvokiančių procesų, jau kadais vykstančių mūsų senamiestyje, keliamų pavojų ir pasekmių.
Šiandien tiek Klaipėdos savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento, tiek Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio – institucijų, tiesiogiai atsakingų už istorinio paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą – specialistai neneigia Klaipėdos senamiesčio būklę esant apgailėtiną. Pastaruoju metu į šį darnų nepatenkintųjų esama padėtimi chorą įsijungė ir patys senamiesčio gyventojai bei dėl savo veiklos perspektyvų sunerimę jame įsikūrę verslo žmonės.
Tačiau vos prabilus apie priežastis, lėmusias tai, kad mūsų senamiestis nejučia atsidūrė tarp autsaiderių, tos vienybės nelieka nė pėdsako. Dar daugiau. Kiekviena suminėtųjų grupių atsakomybę dėl mūsų pasididžiavimą ištikusio sąstingio bando permesti viena kitai.
Gyventojai ir verslininkai remia prie sienos miesto vadovus. Esą būtent jie privalą pasirūpinti, kad senamiestyje būtų ne tik jauku ir patogu gyventi, bet ir svečią ne gėda atvesti. Ypač tą, kurio kišenėse eurai ir doleriai šlama.
Valdininkai gi moja Vilniaus pusėn – neva dėl visko kalti netobuli, rankas ir kojas jiems pančiojantys bei ūpą dirbti atimantys įstatymai. Esama ir tokių, kurie linkę problemos esmę aiškinti dar paprasčiau: beveik visi statiniai senamiestyje esą privatizuoti, tad rūpintis jų išvaizda – ne miesto valdžios, o jų šeimininkų pareiga.
Senamiestis miršta
Tačiau baisiausia net ne tai, kad mūsų senamiestis nyksta materialiąja prasme. Eižėja ir kadaise jį gaubusi aura. Šiandien senamiestis išgyvena dvasinę mirtį, o tai kur kas blogiau nei vienas kitas apgriuvęs pastatas ar velykinį margutį primenantis fasadas.
Šiandien vargu ar beišgirsi frazę „einam į senamiestį”. Šiaip, be jokio reikalo, pasėdėti kokiam nors jaukiam kiemelyje, užsukti į nedidukę, ramią kavinukę ar tiesiog pasivaikščioti – kad atsipūstum po dienos šurmulio. Kas šiandien beatmena kuklutį tetrabarį, legendinę „Bohemą”, į kuriuos bet kada užsukęs galėjai sutikti ne vieną pažįstamą ar šiaip bendramintį? Net ir kurį laiką dar gaivelėjusis „Rasytė” užvėrė vartus. Tiesa, esama ir išimčių. Ne per seniausiai lankytojus vėl pakvietė Žvejų gatvėje įsikūrusi, kadais vos ne prestižine vieta laikyta vyninė. Tačiau ne vienam tos, senosios, vyninės gerbėjui, vos tik išvydus vestuvinius pokylius primenančias žemę siekiančias staltieses, nejučia kyla noras sprukti atgal – neduokdie dar ką nors ant tų šilkų išliesi ar užminsi.
Ypač nyku senamiestyje savaitgaliais. Užsidarius vos vienai kitai jame veikiančiai ekskliuzyvine, t.y. ne kiekvienam mirtingajam skirta, save tituluojančiai parduotuvei, kur net vidury dienos, išskyrus būrelin sutūpusias, kavą gurkšnojančias ar tiesiog nuobodžiaujančias pardavėjas, nė gyvos dvasios neišvysi, ar dešimtą valandą duris užvėrus ramesnę aplinką vertinančių žmonių mėgstamiems „Pėdai” ar „Bon Tonui”, senamiestis labiau primena dykrą, o ne vietą, į kurią pramogų ištroškę žmonės turėtų plūste plūsti.
Išimtimi galima būtų laikyti nebent Teatro aikštėje veikiantį „Pramogų banką” ar netoliese jo įsikūrusį „Memelį”. Tačiau jų siūlomas pramogų spektras – teneįsižeidžia šių įstaigų šeimininkai – tenkina toli gražu ne kiekvieno svečio, ypač jei jis, švelniai tariant, nebe pirmos jaunystės, poreikius. Ko gero, vienintele senąją Klaipėdos senamiesčio dvasią vis dar puoselėjančia ir savo pirmykštį veidą išlaikiusia vieta galima būtų laikyti nebent džiazo klubą „Kurpiai”. Na, dar Dramos teatrą, ir tai tik premjeros dieną ar kokiam garsiam kolektyvui užklydus.
Tiesa, esama dienų, kai senamiestis tarsi atgyja. Tai Jūros šventė ir Pilies džiazo festivalis. Tačiau tų švenčių tiek nedaug, o ir tos pačios – tik vasarą.
Antra vertus, esama ir prošvaisčių. Pastaruoju metu vis dažniau ir garsiau prabylama apie tai, kad pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis – bendros senamiesčio vizijos nebuvimas. Pasak taip teigiančiųjų, kol nebus aiškiai įvardyta, kokią senąją Klaipėdą norim matyti, iš aklavietės nepajudėsime. Tik apsibrėžus pagrindinius tikslus būsią galima žengti kitą žingsnį – kryptingai, o ne chaotiškai, apgraibomis, kaip iki šiol, ieškoti būdų senamiesčiui atgaivinti.
Atrodo, kad šią, regis, paprastą tiesą, pagaliau suprato ir miesto valdininkai, dar šiais metais ketinantys pristatyti maždaug prieš pusantrų metų pradėtą rengti Klaipėdos senamiesčio regeneravimo galimybių studiją.
Sukruto verslininkai
Ruošiant šį dokumentą kaip savotiškas katalizatorius gali suveikti šios vasaros pradžioje kaip niekad iki šiol aiškiai nepasitenkinimą dėl, jų nuomone, merdėjančio senamiesčio, ėmę reikšti jame įsikūrę verslo žmonės.
Ir visai nesvarbu, kas paskatino tokį jų aktyvumo proveržį – patriotizmas, rūpestis dėl miesto įvaizdžio ar paprasčiausias pragmatizmas, baimė neatlaikyti vis glaudesniu žiedu senamiestį supančių prekybos centrų konkurencijos. Kur kas svarbiau kita: iniciatyvos ėmusis verslininkams, neabejotinai veikliausiai visuomenės daliai, atsirado daugiau vilties, jog kartu su jais ir Klaipėdos senamiestis galų gale ims sparčiau kapanotis iš jį ištikusios komos.
Dar balandį prasidėjęs verslo žmonių sąjūdis praėjusią savaitę įgijo konkretų pavidalą. Spalio 10-ąją apie 30 senamiestyje savo verslą turinčių žmonių priėmė esminį sprendimą – įkurti Klaipėdos senamiesčio verslininkų sąjungą. Nutarta, kad jos veiklą koordinuos 11-os žmonių valdyba. Sąjungos vadove išrinkta viena aktyviausių jos steigėjų iniciatyvinės grupės narė Eugenija Odebrecht. Pasak verslininkės, ją ir jos kolegas vienytis paskatino bendros problemos, kurių šiandienos senamiestyje – nors vežimu vežk, bei siekis, kad jų balsą pagaliau išgirstų miesto valdžia. Ir ne tik išgirstų, bet prieš priimdama sprendimus atsižvelgtų ir į jų nuomonę, pastabas bei pasiūlymus. Verslininkės įsitikinimu, susivienijus į visuomeninę organizaciją pastarąjį tikslą pasiekti būsią kur kas lengviau nei veikiant pavieniui.
E. Odebrecht teigimu, jai dažnai tenka bendrauti su užsienio turistais, todėl ypač skaudu būna girdėti, kad dažnas jų į Klaipėdą atvyksta jau turėdamas išankstinę nuostatą, esą Klaipėda – tai viso labo mažas, skurdus, apšnerkštas miestas, kuriame apskritai nesą nė vieno patrauklaus objekto, ką jau bekalbėti apie pramogas. Prisiklausiusieji tokių kalbų mieliau renkasi išvykas į Kuršių neriją, Palangą arba ramiai sau leidžia laiką juos atplukdžiusiame laive. Pasak E. Odebrecht, dažniausias po pažinties su Klaipėdos senamiesčiu užsienio turisto užduodamas klausimas būna toks – o ką veikia jūsų valdžia?
Atsakymą į šį klausimą, pasak E. Odebrecht, labai norėtų išgirsti ir patys senamiestyje dirbantys verslininkai. Tuo tikslu, pasakojo Klaipėdos senamiesčio verslininkų sąjungos pirmininkė, dar vasarą buvo suorganizuota keletas susirinkimų, į kuriuos atvykti buvo pakviesti ir miesto vadovai.
„Nepaisant kai kurių nesklandumų, užmegzti dialogą su miesto valdžia mums vis dėlto pavyko, – džiaugėsi E. Odebrecht. – Dar didesniu laimėjimu esu linkusi laikyti tai, kad dauguma jos atstovų galiausiai buvo priversti pripažinti senamiestį esant išties apgalėtinos būklės ir reikalingą skubios pagalbos.”
Pasirengę bendradarbiauti
Pasak E. Odebrecht, senamiesčio verslininkai tiek žodžiu, tiek raštu informavo miesto merą bei jo pagalbininkus apie tai, kas jiems kelia didžiausią nerimą.
Pasak verslininkų, problemų senamiestyje esama išties daug. Skirtumas tas, kad vienos iš jų reikalingos neatidėliotino sprendimo, o dėl kitų dar būtų galima šiek tiek palūkėti.
Kaip vieną iš opiausių miesto centrinės dalies problemų E. Odebrecht linkusi įvardyti transporto klausimus. „Negali sakyti, kad po mūsų susitikimų miesto valdžia sėdėjo rankas sudėjusi. Šią vasarą Teatro aikštė jau nebeprimena Rietavo ar Marijampolės automobilių turgų, tačiau pastačius įvairias užtvaras chaoso nė kiek nesumažėjo, netgi priešingai. Tačiau tai, regis, niekam neberūpi – atseit jūs kreipėtės, mes ėmėmės priemonių, savo darbą padarėm, ir – būkit laimingi”, – apgailestavo verslininkė.
Verslininkai nerimauja ir dėl, jų nuomone, per ilgai truksiančios vienos iš pagrindinių senamiesčio magistralių – Turgaus gatvės – rekonstrukcijos, dėl vis netesimų pažadų Tiltų gatvę paversti pėsčiųjų zona. Pretenzijų taip pat reiškiama dėl skubotai ir todėl prastai sutvarkytų senamiesčio grindinių.
Verslo žmonių netenkina ir estetinis daugelio senamiesčio pastatų vaizdas, nežinia kam priklausantys, metų metus netvarkomi vadinamieji namai vaiduokliai, itin aštriai, ypač vasarą, jaučiama viešųjų tualetų stoka bei daugelis kitų dalykų, gadinančių ir taip ne itin patrauklų senamiesčio įvaizdį.
Pasak E. Odebrecht, tikra senamiesčio žaizda – senoji turgavietė bei jos aplinka. „Ankstesnės turgaus dvasios ten nė su žiburiu nebesurasi, net ir patys pardavėjai kažkokie nebetikri. Šiandien, – piktinosi verslininkė, – tai viso mūsų miesto gėdų gėda, tikra asocialių asmenų veisykla. Ir ko jiems ten nesiveisti, jei sudaryta tokia puiki terpė. Valkatos šlaistosi nuo pat ankstyvo ryto, sėdi, geria, keikiasi, poruojasi ir jaučiasi visiškai saugūs, nes niekas nė nebando jų krutinti. Argi tai normalu? Kam toks turgus apskritai reikalingas, jei su svečiu netyčia į jį užklydęs esi priverstas raudonuoti iš gėdos?”
Ne ką geresnė padėtis, pasak E. Odebrecht, ir Jono kalnelyje. Nors ir aptvarkytas, jis kaip buvo, taip ir liko „bomžų” prieglobsčiu bei šunų vedžiojimo vieta.
Apie tai, kad senamiestyje trūksta elementarios švaros ir tvarkos, verslininkė sakė jau pavargusi kalbėti – ir taip visi mato.
Vardindama visus šiuos skaudulius E. Odebrecht teigė verslininkus nemanant, kad jų išgyvendinimu turėtų rūpintis tik miesto valdžia: „Tai, be jokios abejonės, kiekvieno iš mūsų reikalas. Valdžios malonių mums nereikia, tačiau, mūsų įsitikinimu, būtent Savivaldybė turėtų imtis iniciatyvos telkiant tiek savo, tiek verslininkų, tiek visų neabejingų senamiesčio gyventojų pastangas visoms šioms negerovėms įveikti. Bent jau mes, verslo žmonės, šios misijos tikrai nesikratome, esame pasirengę bendradarbiauti, skirti šiam kilniam tikslui ne tik savo laiko, energijos, bet ir lėšų. Tačiau investuodami savo pinigus norėtume jausti ir miesto valdžios palaikymą.”
Vilija Šilinienė