Savo karališkosios kilmės įkaitė, sumaniai laviravusi tarp rūmų intrigų, karalienė Margo visą gyvenimą klausė tik savo sielos ir kūno. Jos vardą visad rasime tarp garsiausių pasaulio meilužių.
Prancūzijos karaliaus Henriko II žmona Jekaterina Mediči 1553 metų gegužės 24 d. karališkojoje rezidencijoje pagimdė dukrelę. „Pavadinsime mergaitę Margarita”, – nusprendė karalius. Taip prasidėjo legendinės moters Margaritos Valua gyvenimas. Šešerių ji liko našlaitė – karalius paguldė galvą riterių turnyre.
Jo našlė garsėjo kaip despotiška ir žiauroka asmenybė, fanatiškai ginanti dinastijos interesus. Tačiau kad ir kaip užimta valstybės reikalais motina vis dėlto tinkamai pasirūpino dukters išsilavinimu. Margaritą mokė geriausi to meto pedagogai. Ji mokėsi lotynų kalbos, matematikos, fizikos, eiliavimo, muzikos, šokių. Ypač jai patiko kurti poeziją. Po daugelio metų ji rašys nuostabias eiles, skirtas savo mylimiesiems.
Kas dabar žino, ar ganduose, kad pirmuosius meilužius Margo įsitaisė būdama tik vienuolikos, yra nors kruopelė tiesos. Ar tiesa, kad penkiolikos ji esą tapusi trijų savo brolių sugulove. Tačiau tikrai žinoma, kad aštuoniolikmetė ji karštai įsimylėjo savo dvidešimtmetį pusbrolį hercogą Henriką de Guise’ą.
Tačiau tokio rango asmenys kaip Margarita Valua anais laikais nepriklausė patys sau, jų likimai buvo glaudžiai susiję su valstybės interesais. Tad ir meilės reikaluose neretai tekdavo paklusti ne savo širdžiai, bet šalies poreikiams.
Margaritos, žinomos kaip karalienės Margo, gyvenime fatališkai susipynė jos vulkaniškas temperamentas, rūmų intrigos, religiniai karai, santuoka iš išskaičiavimo ir tikros meilės paieškos. Margo pelnytai vadinama viena pirmųjų feminisčių, mat nepaisant to, kaip klostėsi jos asmeninis gyvenimas, ji visad kovojo už moters nepriklausomybę ir savo principus.
„Dievas tverdamas pasaulį pradėjo nuo mažų ir netobulų dalykų, o baigė didesniais ir tobulesniais. Jis sukūrė vyrą po kitų sutvėrimų, o moterį sukūrė po vyro. Todėl ji yra tobulesnė ir meilės santykiuose jai priklauso pasirinkimo teisė”, – rašė Margo viename savo laiškų.
Talentinga gražuolė nuo pat jaunų dienų traukė daugybės vyrų akį. Jie kraustėsi iš proto dėl jos uždegančio žvilgsnio, tamsių plaukų ir akinamai baltos odos. Margo puikiai suvokė savo žavesio jėgą ir reikalingu momentu sugebėdavo panaudoti ją kaip galingą ginklą. Apie susitikimą su ja svajojo hercogai, princai, diplomatai, karininkai, tačiau Margarita rinkosi pati – tik pačius šauniausius kavalierius, pačius švelniausius gerbėjus, aistringus bei nepasotinamus, kaip ir ji pati.
Šiandien Prancūzija – katalikiškas kraštas, šiai bažnyčiai priklauso apie 70 proc. gyventojų. Protestantai sudaro nedidelę piliečių dalį. Tačiau visiškai kitokia situacija buvo XVI amžiuje. Per Vokietijos vakarinę sieną į Prancūziją pateko reformatoriaus Liuterio išversti raštai, ir jau 1519 metais šioje šalyje pasirodė pirmieji liuteronai. Valstybė griebėsi persekioti kitaminčius, padedama 1557-aisiais įsigaliojusios inkvizicijos.
Tačiau protestantizmas nesulaikomai plito, ypač tarp aristokratijos, kuri bodėjosi karaliaus rūmų ir dvasininkijos moraliniu nuopuoliu. Susikūrus Prancūzijos reformatų bažnyčiai, Prancūzija religiniu požiūriu susiskaldė. Fanatiškas katalikas hercogas de Guise’as Vasi miestelyje surengė žiaurų susidorojimą su keliomis dešimtimis protestantų. Netekę kantrybės, šie irgi griebėsi ginklo. Šalį tada siaubė aštuoni religiniai karai, pražudę šimtus tūkstančių gyvybių.
Pagaliau 1570 metais katalikų iniciatyva pavyko sudaryti taiką. Ją turėjo sutvirtinti politinės karalių vestuvės: Jekaterina Mediči nutarė ištekinti savąją Margaritą už protestanto Henriko, Navaros karaliaus. Pasakojama, kad Margo nejautė jokio noro tekėti už atsiduodančio česnakais, meilės nuotykiais pagarsėjusio provincialo, tad per vestuvių ceremoniją jos broliui Karlui esą teko trinktelėti seseriai per galvą, kad ši ištartų „taip”.
O kai anyta paragino pakeisti katalikybę į vyro tikėjimą, Margo pareiškė: „Aš paklusiu sutuoktiniui ir jo motinai protinguose dalykuose, tačiau nepakeisiu tikėjimo, kurio buvau išauklėta, net jei mano vyras taptų viso pasaulio monarchu”.
Vestuvės virto grandioziniu šalies įvykiu. Savo memuaruose Margo rašė: „Mūsų vestuvės vyko su tokiu triumfu ir didingumu kaip jokios kitos. Navaros karalius ir jo svita buvo prašmatniai išsipuošusi, aš turėjau ant galvos briliantinę karūną, o mano žydros suknelės šleifą nešė trys princesės”. Tautai šios jungtuvės suteikė vilties, kad pagaliau tarp skirtingo tikėjimo šalies piliečių įsivyraus taika.
Deja, daugelį dienų trukusi šventė su karališku pokyliu, muzika, šokiais, medžiokle, kurioje kaip Henriko Navariečio svečiai dalyvavo maždaug tūkstantis aristokratų protestantų baigėsi siaubinga tragedija. Iš pradžių buvo nužudytas vestuvėse dalyvavęs protestantų vadas Coligny, o paskui prasidėjo masinės protestantų skerdynės.
Naktį iš rugpjūčio 24-osios į 25-ąją Paryžiuje galvas padėjo keturi tūkstančiai žmonių, o provincijoje – net 25 tūkstančiai. Savo vyrą Henriką ir kelis jam artimus aristokratus Margo išgelbėjo paslėpusi asmeniniuose apartamentuose. Toji baisi naktis į istoriją įėjo šv. Baltramiejaus vardu.
Vestuvės nepasiekė politinių tikslų, jaunųjų nesiejo meilė, tad neilgai trukus jie sutarė duoti vienas kitam jausmų laisvę, apsiriboti tik dalykiniais santykiais. Jiedu noriai diskutuodavo apie šalies reikalus, tačiau abu turėjo savo favoritus. Margarita žėrėjo rūmų puotose ir maskaraduose, keisdama meilužius. Kai mirė jos motina ir buvo nužudytas brolis, tuometinis karalius Henrikas III, Margarita suprato, kad naudingiausia bus palaikyti savo vyro siekį tapti karaliumi.
Ji patenkino jo norą išsiskirti ir paskelbė esanti naujojo karaliaus šalininkė. Šis atsidėkodamas paliko jai titulus ir žemes, leido pasistatyti rezidenciją tiesiai prieš Luvrą. Čia mielai lankėsi poetai, muzikantai ir filosofai, skyrę Margo savo kūrybą.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Margo dažnai lankė bažnyčią, užsiiminėjo labdara, rūpinosi kalėjimais bei ligoninėmis ir garsėjo kaip mielaširdinga karalienė. 1613 metais ji persirgo plaučių uždegimu, prasidėjo sveikatos problemos, po pusantrų metų nuvariusios šią neeilinę asmenybę į kapus.
Protestantų žudynės ir tolesnis jų persekiojimas Prancūzijai turėjo liūdnų pasekmių: protestantai masiškai emigravo į užsienį, keldami juos priėmusių šalių, pvz., Prūsijos gerovę.
Vestuvės, pakeitusios pasaulį
Populiari vestuvių tradicija jaunikiui nešti nuotaką ant rankų irgi gimė per Margo ir Henriko Navariečio tuoktuves. Karaliui teko paimti ant rankų sužadėtinę, kad nenukentėtų prabangūs jos suknelės siuvinėjimai.
4 amžiuje po Kr. viena iš Kinijos princesių savo jaunikiui, Bucharos valdovui įteikė unikalią dovaną, anais laikais turėjusią neįkainojamą vertę. Savo šukuosenoje ji paslėpė šilkaverpio kiaušinių. Tad atsirado galimybė gaminti šilką ne tik Kinijoje, bet ir už jos ribų.
Teigiama, kad 1914 metais Monake nutiko skandalinga istorija: iš savo vestuvių spruko nuotaka, neva kartu pasičiupusi ir šeimos brangenybes. Jų ieškodamas princas Albertas sukvietęs kriminalinės paieškos tarnybų atstovus iš įvairių šalių. Taip gimęs Interpolas.
Viena iš versijų teigia, kad Venecijos karnavalas pirmą kartą įvyko 998 metais, kai jauni šio krašto gyventojai sugebėjo atsiimti iš piratų savo pagrobtas nuotakas. Vestuvės surengtos tokios prašmatnios ir nepamirštamos, kad paskui kasmet imta švęsti šio įvykio metines. Taip ir gimusi karnavalo tradicija.
1581 metais Prancūzijos karalienės Luizos sesuo susirengė tekėti. Ji pasikvietė iš Italijos muzikantą Baltazarinį di Belgioso, kad šis pasirūpintų muzikine ceremonijos dalimi. Italas neapvylė svečių – Luvre įvyko naujo meninio žanro premjera: Belgiozo sukūrė pirmąjį pasaulyje baletą.