Nors visi supranta, kad mirusiajam nebereikalingi ne tik žemiškieji turtai, bet ir organai, klaipėdiečiai jais dalijasi nenoriai. Uostamiesčio ligoninėse persodinimui paruošiama mažiausiai organų, o per beveik penkerius metus sutikimą, kad po mirties organai būtų persodinti kitam žmogui, pasirašė vos 124 klaipėdiečiai. Šiandien abejojantiems yra galimybė pakeisti savo įsitikinimus, užpildyti donoro anketą ir suteikti viltį šimtams žmonių, laukiančių, o dažnai ir nesulaukiančių dovanoto organo.
Laukia 13 metų
Dešimtmečius donoro laukiantys ligoniai mano, kad visuomenė galėtų būti jiems gailestingesnė.
Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis” Klaipėdos skyriaus vadovė Irina Tkačenko sunkia inkstų liga po anginos komplikacijų susirgo būdama devynerių.
Jaunystėje liga nustojo progresuoti. Tačiau sulaukus 45 metų moteriai buvo paskelbtas nuosprendis, kuris tęsiasi jau 13 metų. Lygiai tiek ji mina kelią į dializių skyrius, kuriuose tris kartus per savaitę jai dirbtiniu inkstu vadinamas aparatas išvalo kraują.
Per tuos metus moteriai net tris kartus buvo suteikta viltis pakeisti savo gyvenimą. Pirmą kartą jai tinkantis donoro inkstas buvo pasiūlytas praėjus devyniems mėnesiams po dializių pradžios. Moteris ryžosi operacijai, nors žinojo, kad donoro organas nelabai jai tinka. Po aštuonių mėnesių organizmas atmetė taip kruopščiai saugotą po pilvaplėve įsodintą inkstą. Nuo tada moteris vėl sugrįžo prie dializės aparato.
Prieš keletą metų donorų inkstai buvo pasiūlyti dar porą kartų, tačiau gydytojų konsiliumas nusprendė, kad jie bus persodinti kitiems žmonėms, kuriems jie labiau tinka. I.Tkačenko nežino, ar dar kada sulauks savojo donoro.
Miršta nesulaukę
Organų donorų šalyje laukia daugiau nei šeši šimtai žmonių. Iš jų 27 laukia dovanotos širdies, 10 – kepenų, 230 – inkstų, 353 – ragenos.
Pasak Nacionalinio organų transplantacijos biuro laikinai einančios direktorės pareigas Julijos Širokovos, dar du žmonės laukia plaučių, o šeši – širdies ir plaučių komplekso.
Kai kurie recipientai organų persodinimo laukia ilgiau nei aštuonerius metus. Tai lemia įvairios priežastys, tačiau viena svarbiausių – donorų stygius.
1999 m. Lietuvoje buvo paruošta 20 donorų, 2000 m. – 19, 2001 m. – 45, 2002 m. donorų skaičius sumažėjo iki 27, 2003 m. buvo 37, 2004 – 35, šiemet – 15 donorų.
Viena didžiausių problemų kodėl donorų tiek nedaug, – ne visi galimi donorai jais tampa, nes tam prieštarauja artimieji.
Klaipėdoje – 3 donorai
Nors visuomenėje vis daugiau pavyzdžių, kai netektį išgyvenantys artimieji ryžtasi paaukoti mirusiojo organus, kur kas daugiau jų beprasmiškai užkasama į žemę.
Šiemet Klaipėdos ligoninėje iš galimų penkių donorų trijų artimieji ryžosi mirusiųjų organus paaukoti kitiems, pernai iš septynių galimų donorų nebuvo nė vieno, užpernai iš septynių buvo keturi. Pernai vieną donorą paruošė ir Klaipėdos vaikų ligoninė.
Daugiausiai donorų kasmet paruošia Kauno universiteto ligoninė: šiemet – 10, pernai – 16, užpernai – 13. Po Kauno seka Vilniaus greitosios pagalbos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninės.
Medikai teigia patys išgyvenantys nelengvas akimirkas, kai artimuosius tenka paraginti tapti donorais, tačiau priversti tai daryti jie negali.
Neretai artimieji paiso ne tik savo, bet ir mirštančiojo valios. Apsisprendimą gerokai palengvina donoro kortelė, kuria žmogus pareiškia, kad po mirties jo organai padėtų išgyventi kitiems.
Šalyje apie 5 tūkst. žmonių jau yra užpildę sutikimus, kad jų organai po mirties būtų panaudoti donorystei, tačiau kol kas Nacionalinis organų transplantacijos biuras neužregistravo nė vieno potencialaus mirusio donoro, kuris būtų turėjęs donoro kortelę.
Bijo būti nužudyti
Tarp kelių tūkstančių donoro korteles turinčių mūsų šalies gyventojų – tik 124 klaipėdiečiai.
I.Tkačenko teigia, kad dalis žmonių bijo užpildyti tokį prašymą, nes esą taip patys sau pasirašo mirties nuosprendį. Vieni bijo likimo, o kiti mano būsią dėl organų nužudyti.
Moteriai nepatinka, kad visuomenei tokią įtaką padarė fantastiniai kino filmai. Realiame gyvenime yra visiškai kitaip. Kartais net ir paaukoti donoro organai nebūna persodinti dėl to, kad taip ir neatsirado žmogaus, kuriam jie idealiai tiktų.
I.Tkačenko mano, kad per laiką visuomenės požiūris į donorystę keisis, o prie to prisidės šiandien mieste organizuojama akcija „Aš pritariu organų donorystei”.
Šiandien nuo 11 iki 14 valandos klaipėdiečiai kviečiami į Muzikinio teatro fojė, kur galės daugiau sužinoti apie organų donorystę, užpildyti sutikimo tapti organų donorais anketas.
Sprendimą galima keisti
Ketinantys tai padaryti su savimi turėtų atsinešti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Užpildytos anketos bus išsiųstos į Nacionalinį organų transplantacijos biurą, kur savanoriai bus įtraukti į donorų registrą. Persigalvojęs žmogus bet kada tokį savo sprendimą gali panaikinti.
Akciją palaikantis gydytojas nefrologas, Lietuvos nefrologijos, dializės, transplantacijos asociacijos Dializės komiteto pirmininkas Vaclovas Vainauskas „Klaipėdai” sakė, jog svarbiausia ne tai, kiek žmonių pasiryš užpildyti donoro anketą. Svarbiausia, kad visuomenė daugiau sužinos apie organų donorystę.
Pasirašė ir Prezidentas
Pasaulyje daugelyje šalių organų donoro kortelės yra labai populiarios, jas turi daugelis žmonių, žinomų visuomenės veikėjų.
Mūsų šalyje pirmasis prašymą donoro kortelei gauti užpildė Prezidentas Valdas Adamkus, antrasis – pramogų verslo atstovas Arūnas Valinskas. Vėliau donorais tapo nemažai politikų, medikų, ligonių artimųjų.
Uostamiestyje viena pirmųjų donoro anketą užpildė ir kortelę dar būdama gimnazistė gavo gydytojo V.Vainausko duktė. Šiandien ji – medicinos studentė. Jaunimui ši problema yra kur kas geriau suprantama. Iš visų donoro kortelių turėtojų mūsų šalyje 60 proc. yra jaunesni nei 30 metų.
Daugiausiai – 28 proc. donoro kortelių turėtojų yra iš Vilniaus, po 18 proc. iš Šiaulių ir P anevėžio, 15 proc. iš Kauno apskričių.
Klaipėdiečiai tarp visų sudaro vos kelis procentus.
Vienas žmogus po mirties gali išgelbėti septynias gyvybes
Jolanta Juškevičienė