Spalvinga studentų pilietinė akcija, kolonomis pragužėjusi per sostinės gatves nuo Prezidentūros iki pat Seimo, – iš tiesų puiki atrakcija, bent jau viešųjų ryšių atžvilgiu sujudinusi pastaruoju metu Lietuvoje užpelkėjusius politinius-visuomeninius procesus.
Tačiau, kiek ši protesto akcija yra racionali – jau kitas klausimas.
Įdomu, ar būtų pakitusios protestavusios studentijos nuotaikos, jeigu Vyriausybė staiga būtų paskelbusi, jog imasi iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo sistemą, aukštosioms mokykloms skirti gerokai daugiau lėšų, kelti pačių studijų kokybę, lengvinti socialinę besimokančiųjų padėtį ir t.t. Beigi dar pabrėžtų, jog tokią reformą vykdys drastiškomis priemonėmis: uždarydama kokį ketvirtadalį ar trečdalį iš dabar veikiančių aukštųjų mokyklų ir mažindama studentų skaičių.
Trumpai tariant, kokios nuotaikos vyrautų tarp studentų, jeigu Vyriausybė atrastų politinės valios įvykdyti reformas, siūlomas tų racionaliai mąstančių žmonių, kurie nuolat bado valdžiai akis už tai, kad Lietuva, viena skurdžiausių Europos Sąjungos valstybių, beveik pirmauja bendrijoje beprotiškai išpūstu aukštųjų mokyklų ir studijuojančiųjų jose skaičiumi.
Kas studentui geriau: būti studentu-skurdžiumi, ar išvis nebūti studentu?
Drįsčiau manyti, kad turint tik tokį pasirinkimą, tualetinio popieriaus rulonu į Seimo pusę užsimojusiam jaunuoliui pirmoji alternatyva būtų kur kas mielesnė…
Todėl studentų mitingas man asmeniškai labiau panašus į linksmą atrakciją, nei į atsakingą pilietinę akciją.
Suprantu, kad toks svarstymas tam tikra prasme yra nesąžiningas – studijuojantis jaunimas vargu bau ar yra kaltas dėl to, kad valdžia vengia vykdyti būtinas sistemines reformas, tačiau kartu nebeišgali į muilo burbulą panašėjančios aukštojo mokslo sistemos išlaikyti ir kad Lietuvos studentai savo likimu kažkuo panašūs į dirbančiuosius žemės ūkyje ar, tarkime, sveikatos apsaugos sistemoje.
Vis dėlto klausantis protestuojančių studentų racionalus požiūris verčia kalbėti pirmiausiai apie supuvusią sistemą. Per penkiolika metų sukaupta visuomenės patirtis leidžia daryti tokią išvadą. Ir kartu abejoti, ar nežinia kieno sąskaita galimai padidinus aukštojo mokslo finansavimą, neatsitiks taip, kaip prieš kokį dešimtmetį žemės ūkyje. Tuomet dėl Seime buvusių „kolchozų pirmininkų frakcijos” lobistų į nereformuotą žemės ūkio sistemą buvo sukišama po milijardą litų (arba po ketvirtadalį-penktadalį viso valstybės biudžeto) per metus. Klausimas, ar šiandien bent kokią tų tarsi į unitazą nuleistų milijardų naudą tie patys lobistai sugebėtų nurodyti.
Šiandieninė šalies aukštojo mokslo sistema – ilgametis lygiai tokių pačių lobistų kūrinys. Tų, kurie kadaise už visuomenės lėšas vos ne kiekviename bažnytkaimyje entuziastingai kūrė universitetus, aukštųjų mokyklų autonomijos principus. Galų gale šios kūrybos vaisiai ėmė prieštarauti bet kiek sveikesniam protui ir tapo šių mokyklų elito gerovės pagrindu, mažai ką turinčiu bendro su visuomenės interesu.
Taip ir maga priminti, kad kadaise buvęs Vilniaus universiteto rektorius, dabar europarlamentaras Rolandas Pavilionis savo vadovaujamos institucijos autonomijos dvasioje kone iki paskutinio atodūsio kovojo prieš universiteto bendrabučiuose gyvenusių piliečių teisę juos privatizuoti. Tačiau pats privatizavo tarnybinį butą Vilniaus universiteto observatorijoje sostinės Čiurlionio gatvėje. Ir joks šuo ypatingai nelojo, ir jokie studentai triukšmingų manifestacijų dėl to nerengė.
„Studentų mitingu suinteresuotas ne tik akademinis jaunimas, tačiau ir rektoriai, kurių tikslas į universitetus pritraukti daugiau lėšų, bet nespręsti esminių aukštojo mokslo problemų”, – interneto portale „Bernardinai” rašo Mokslo tarybos narys Vytautas Daujotis. Tai bene vienintelio studentų akcijai nepataikaujančio valstybės pareigūno pozicija, šią savaitę pareikšta viešai. Kitaip nei Vyriausybės vadovų, studentams toliau dalijusių nerealius pažadus, ar Seimo narių, vardan nuosavo politinio kapitalo per tualetinio popieriaus ritinėlių ataką tekinom bėgusių sveikinti protestuojančiųjų prie parlamento rūmų (bent krislelio savigarbos!).
V. Daujočio poziciją aukštųjų mokyklų elitas pasitiko ragais. Kaip, beje, ir idėją, kad rektorių valdžią aukštosiose mokyklose apribotų universitetų tarybos.
„Tarybos, kaip ir iki dabar, turi būti visuomeninės priežiūros ir globos institucijos, o ne atlikti vykdomosios valdžios funkcijas – tai prieštarautų universiteto autonomijos idėjai”, – sako Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas Vytautas Kaminskas ir paneigė, kad prie studentų akcijos prisidėjo aukštųjų mokyklų vadovybė.
Atmetus visas įmantrias „abrakadabras”, žmoniška kalba tai reikštų maždaug tai, kad valstybė esą privalo skirti pinigų aukštosioms mokykloms, lėšų panaudojimas busiąs niekieno nekontroliuojama rektorių kompetencija, o jeigu valstybė pinigų skirs per mažai, studentai turės teisę protestuoti.
Teiginiu, kad prie studentų akcijos universitetų rektoriai nėra prikišę savo nagų, ir aš drįsčiau šiek tiek suabejoti. Dėl labai paprastos priežasties: vargu ar patiems Studentų atstovybių sąjungos aktyvistams būtų atėjusi į galvą mintis suformuluoti reikalavimą valdžiai, kad ši aukštosioms mokykloms perleistų teisę savo nuožiūra disponuoti joms priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Ar toks sprendimas proporcingai pakeltų akademinio jaunimo socialinę gerovę? Vargu. Tačiau kokie laimingi po tokio sprendimo taptų aukštųjų mokyklų vadovai…
Klondaikas! Ir nė menkiausios užuominos bent į tam tikrą aukštojo mokslo elito atsakomybę dėl dabar susidariusios padėties, nė mažiausios aliuzijos į tai, kad universitetų autonomija pirmiausia reiškia didžiulę atsakomybę, o ne galimybę pasakišką gyvenimą ne tik studentijos, bet ir visos visuomenės sąskaita susikurti jų vadovams.
Rytas Staselis