Marių meškeriotojams nereikia aiškinti, ką žvejybai pranašauja pietrytys vėjas. Nedžiugina jis žuvautojų. Tiesa, būna išimčių, bet jos retokos.
Toks vėjas vyravo visą praėjusią savaitę. Kadangi dienos buvo malonios, rudeniškai gražios ir šiltos, valtininkai nesnaudė, nes laukti rizikinga: nežinai, kada oras pablogės ir plaukiojimai po marias užsibaigs.
Ir dar kas viliojo meškeriotojus. Teikė jiems vilties tai, kad tas pietrytys vėjas ilgą laiką buvęs pastovus. Tai labai svarbu ir marių gyvūnijos judėjimui, judrumui. Be to, pastovus vėjas dažnai ir su srove „draugauja”: ji tomis dienomis tekėjo dažniausiai iš marių.
Šių eilučių autorius su ištikimais bičiuliais irgi nesėdėjo ant kranto: du kartus buvo išplaukęs į „savo” vietas mariose. Sėkmė buvo skirtinga. Pirmasis „desantas” nepavyko, nes beveik visą dieną „maivėsi” srovė. Iš esmės jos ir nebuvo. Tik jau į pavakarį, kai saulė nusileido, ji pasisuko 180 laipsnių ir pradėjo tekėti iš jūros. Toks pasikeitimas atneša rezultatų tik po ilgesnio laiko. O jo žvejybai jau nebebuvo: reikėjo grįžti namo.
Tiesa, mūsų trijulė šį tą pagavo, bet tai sekėsi sunkiai, stipriai bandant kantrybę, laukiant srovės stiprumo.
Beje, pradžiugino atvejai, kai užkibo du stambūs ešeriai, kurie traukiami kažkodėl nesipriešino. Tik prie valties borto pastebėjome, kad jie neįprastai prasižioję. Pasirodo, abu atakavo stipriai užkibusius nemažus pūgžlius, kurie, žinoma, jiems gerklėje ir įstrigo: nei išspjausi, nei nurysi. Beje, tai tą kartą ir buvo stambiausi laimikiai.
Tą pačią savaitę dar kartą išplaukėme į marias buvo linksmesnė. Pūtė tas pats pietrytys, bet tekėjo stipri srovė. Valties kapitonas pasirinko mėgstamą vietą – gerokai už raudono plūduro. Devynias dugnines nuleidome į penkių šešių metrų gylį. Tai reiškė, kad reikės didelės kantrybės, nes tokiame gylyje kimba retai, bet stambios žuvys.
Tik po valandėlės užkibo dvi stambokos kuojos. Vadinasi, užtikome ne tuščią dugną.
Vėl pertrauka. Dairomės į kaimynus: jų nedaug, žuvautojai neprakaituoja nuo darbo. Ir tada suvirpa krūtinėje: o gal pakeisti vietą? Bet štai su graibštu įsimetame kilograminį karšį. Tapo aišku: kantrybės, žvejy!
Ir neapsirikome. Retokai, bet ėmė kibti. Tai buvo apie 16 val. ir tęsėsi iki 18 valandos. Pajuokavome: gražuoliai išėjo ieškoti pavakarių. Nesvarbu, kad ne visiems vienodai kibo (juk taip dažniausiai būna kompanijoje), bet bendras kraitis buvo pagarbos vertas. Patirta ir papildomo adrenalino: kapitonui net tris kartus užkibo ant abiejų kabliukų. Du sykius laimikius pavyko sugriebti graibštu, o vieną kartą „apatinis” karšis nutrūko. Žinoma, gaila. Bet tokia tos žuvies laimė. O gal ir menkas mūsų meistriškumas?
Ilgoką laiką mėgėjai neplaukė į jūrą menkių. Pasirodo, jų nerasdavo. Na, o dabar prasidėjo pramoninė menkių žvejyba. Taigi galima pabandyti.
Simo įgula šeštadienį išplaukė menkių. Pūtė stiprokas pietryčių krypties vėjas. Laivą gerokai supo. Pasiekė vyrai „menkių vietas”, nuleido pilkerius, padarė du dreifus. Nieko. Pasirodo, vėjas stiprus, valtis greitai dreifuoja, pilkeriai, nors ir sunkūs, dugno nepasiekia, jie plaukia. Taip menkių nesuviliosi.
Nutarė vyrai grįžti prie uosto vartų ir paieškoti strimelių. Ir jų nėra.
Vėjas lyg ir aprimo. Nutarta dar kartą pabandyti rasti menkynus.
Nuojauta neapgavo. Dreifai sulėtėjo, pilkeriai pasiekė dugną. Vyrai vienas po kito ėmė traukti nedideles menkes. Nuotaika pagerėjo. Ir supimas atrodė nebe toks įkyrus.
Į namus įgula grįžo patenkinta. Nuskriaustųjų nebuvo. Rekordininkai turėjo po 12, autsaideriai po – 6 menkes.
Tiesa, vienas meškeriotojas neatlaikė bangų žaismo: teko pasinaudoti borto paslaugomis.
Juras Šilgalis