Užmušk bebrą – išgelbėk medį, skelbia itin grubi „liaudies išmintis”. O aš leisiu sau, pasinaudodamas šia „formule”, pasakyti: uždrauskite laikinąsias parlamentines tyrimo komisijas ir išgelbėkite visą girią.
Per pusantros dešimties nepriklausomybės metų turbūt keli hektarai miško virto popieriumi, kuris buvo tuščiai prirašinėtas visokiausių įmantrių tekstų, vaikantis dažnai nepasiekiamų tikslų. Kelios dešimtys įvairiausių specialiųjų komisijų primargino šūsnis popieriaus. Antra tiek šioms Seimo komisijoms atsiuntė įvairiausios jų užklausimus vykdančios institucijos. Dabar visa ši makulatūra nevartoma gelsta ant archyvo lentynų.
Tonos popieriaus. Prisiminkime vien tą istoriją, kai vėliau iš pareigų pašalinto Prezidento kaltės ieškojusi parlamentinė komisija tyrimo medžiagą net autobusiuku vežė į Konstitucinį Teismą. Tiesa, tai pavyzdys, kuris nedera prie to minorinio ir „gamtosauginio” motyvo, kuriuo buvo pradėta ši redakcijos skiltis. Praėjusios kadencijos Seime dirbusios laikinosios komisijos sutriuškino Prezidentą, tad nerezultatyviu jų darbo pavadinti niekaip neišeitų. Taip pat kaip ir darbo šios kadencijos parlamentarų, plušėjusių net trijose laikinosiose komisijose, kurios vis dėlto privertė į valdžios Olimpą įkopusį milijonierių važiuoti namo į Kėdainius.
Tačiau tai tik itin reti atvejai, kuomet ir be tyrimo matyti, iš kur kyšo nudvėsusio asilo ausys arba susiformuoja toks stiprus vėjo gūsis, vadinamas „politine valia”, kuris nušluoja visas gynybines barikadas, kad ir kaip įnirtingai jas ramstytų tyrimo objektai ir jų rėmėjai bei šalininkai. Kitais atvejais, kai vėjas per silpnas arba jo kryptis neaiški, tik sukyla dulkės, o visuomenę, stebinčią tyrėjus, užkamuoja alerginis čiaudulys.
Ko verti tyrimai, kurie baigiami dviejomis ar trijomis alternatyviomis išvadomis, o visos jos, nors ir prieštarauja vienos kitoms, jų autoriams yra „pagrįstos, argumentuotos ir sunkiai nuginčijamos”. Pavyzdžiui, konservatoriai niekada ir mušami nepripažins, kad „Mažeikių naftos” pardavimas bendrovei „Williams” buvo amžiaus klaida, o Darbo partijos atstovai nesuabejos jokių savo lyderio veiksmų etiškumu.
Tokiais atvejais kiekviena laikinosios komisijos „frakcija” skundžiasi žiniasklaidai, kad oponentai sąmoningai ignoruoja faktus arba juos interpretuoja pagal savo partinę „sąžinę”. Kitaip ir būti negali, kai laikinosios komisijos užduotis – pateikti politinį įvertinimą. Jeigu skirtingos politinės jėgos pešasi per Seimo posėdžius, svarstydamos iš pažiūros nekaltus klausimus, naivu būtų tikėtis, kad jos pasieks konsensusą, kai laikinojoje komisijoje narstomi vienos kažkurios politinės jėgos atstovų veiksmai. O visuomenės nariams belieka pasitikėti tomis alternatyviomis išvadomis, kurių autoriams jie prijaučia per rinkimus.
Kitais atvejais, kai komisija suformuojama narplioti ne politinį skandalą ir tik po didelio bei kruopštaus tyrimo galima prisikasti prie tiesos, parlamentiniams tyrėjams atšimpa kastuvai arba iškastoje duobėje randama tik sliekų. Ar tikite, kad du inžinieriai mechanikai, istorikas, radiotechnikas, prancūzų kalbos mokytojas, politologas, matematikas, inžinierius hidrotechnikas, fizikas ir žurnalistė gali per metus išsiaiškinti, kaip ir dėl kieno kaltės išgaravo EBSW milijonai, jeigu to per dešimtmetį nesugebėjo padaryti net kelios teisėsaugos institucijos?
Net ir du ekonomistai, kartu su išvardytaisiais įvairių – nuo kriminalistikos ir verslo – tolimų sričių specialistais klaidžiojantys EBSW labirintais, nesuteikia daug vilties, kad „kažkas pagaliau paaiškės”. Per menkos pajėgos. O ir ieškoma pavasarį pernykščių grybų. Tačiau net ir rudenį grybavę parlamentarai namo grįždavo tuščiomis kraitelėmis. Ar jie bent per plauką priartėjo prie Juro Abromavičiaus nužudymo paslapties atskleidimo? Ar išsiaiškino, kas susprogdino tiltą per Bražuolės upelį? Ar didelė dalis visuomenės dabar atsimena, jog apskritai kažkada egzistavo tokios komisijos? Ar tos komisijos nors kiek palengvino teisėsaugos institucijų darbą, kuris, deja, irgi iki šiol nėra baigtas?
Arūnas Ivaškevičius