Vilniaus universiteto profesorius Eugenijus Butkus su kolegomis chemikais dabar juokauja, jog norint gauti Nobelio chemijos premiją, reikia iš pradžių apsilankyti Lietuvoje. Jau trys garsūs pasaulio chemikai, skaitę paskaitas Vilniuje rengiamoje Baltijos šalių organinės sintezės konferencijoje – Nobelio premijos laureatai.
2005-ųjų Nobelio chemijos premija už organinės chemijos metatezės metodo išplėtojimą buvo paskirta prancūzui Yves’ui Chauvinui ir amerikiečiams Robertui H.Grubbsui bei Richardui R.Schrockui. Apie šį garsų atradimą, kuris farmacijoje leidžia sintetinti naujas molekules ir gaminti aplinkai nekenksmingus chemikalus bei plastikus, žinoma buvo jau senokai, prieš penkiolika metų. Tad VU Chemijos fakulteto organinės katedros profesoriui bei Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui Eugenijui Butkui ir kilo mintis pasikviesti Grubbsą į Baltijos šalių organinės sintezės konferenciją. Nė vienas kitos srities mokslininkas – vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu – nėra dalyvavęs kokioje nors Lietuvoje vykusioje konferencijoje. Tokio lygio pranešėją pasikviesti į 2002 metais Vilniuje vykusią Baltijos šalių organinės sintezės konferenciją organizatoriams padėjo vienas šios konferencijos iniciatorių – garsus pasaulio chemikas, Kanadoje gyvenantis išeivijos lietuvis Algirdas Viktoras Sniečkus, sovietmečio Lietuvos komunistų partijos pirmininko Antano Sniečkaus giminaitis. Beje, toje pačioje konferencijoje tada dalyvavo ir 2001 m. Nobelio premijos laureatas Baris Sharplesas (kai jį kvietė į konferenciją, jis dar nebuvo gavęs apdovanojimo). Dar anksčiau šioje konferencijoje dalyvavo ir Nobelio chemijos premijos laureatas japonas Ryoji Noyori.
Profesorius Butkus pasakoja apie šių metų Nobelio chemijos premijos laureatą Grubbsą ir jo atradimo reikšmę.
– Paminėjote Kanados mokslininką Sniečkų. Ne daug kas turbūt yra girdėjęs apie šį Lietuvoje žinomo Sniečkaus giminaitį?
– Kaip žinome, jie niekada nebendravo. Jų šeimos istorija labai intriguojanti. Profesorius Algirdas Viktoras Sniečkus, Lietuvoje prašęs jį vadinti Algirdu, – Antano Sniečkaus sūnėnas. Jo tėvas, Antano Sniečkaus brolis, emigravo į Vakarus.
Chemikas Algirdas Sniečkus dabar yra išrinktas Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu, kasmet atvažiuoja į Lietuvą, mums labai padeda, Vilniaus universitetui siunčia daugybę mokslinės literatūros, jo dėka į mūsų konferencijas atvyksta garsūs pranešėjai. Tariamės, kad kartu su juo iškart keliomis kalbomis rašysim chemijos vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams – bandysim naujai perteikti informacijos gausybę.
– Ar Jūs įtarėte, kad Grubbso ir jo bendraminčių atradimas gali būti įvertinti Nobelio premija?
– Grubbso pranešimas Vilniuje buvo labai įdomus, jau tada kuluaruose chemikai kalbėjo, kad už tuos savo darbus jis yra realus pretendentas į Nobelio premiją.
Šiemet aš, kaip ir daugelis pasaulio mokslininkų, gavau Nobelio komiteto laišką su prašymu nominuoti vertus šio apdovanojimo ir suformuluoti pagrindimą, kodėl. Laiške prašoma 75 metus nesakyti, ką nominavau. Nobelio komitetas, surinkęs laiškus, priima galutinį sprendimą.
– Jūs išsiuntėte laišką Nobelio komitetui, bet negalite sakyti, ką nominavote?
– Siunčiau, bet negaliu sakyti, ką nominavau. Galiu pasakyti, kad esu labai patenkintas Nobelio komiteto sprendimu. Tad galite suprasti, už ką aš buvau.
Man jau antrą kartą teko rašyti tokį laišką. Nežinau, pagal ką Nobelio komitetas pasirenka mokslininkus, kurių prašo nominuoti vertus apdovanojimo. Gal pagal mokslines publikacijas, gal pagal regionus?
– Kuo ypatingas šis Nobelio premija įvertintas atradimas?
– Chemikai ieško būdų, kaip iš vienos medžiagos gauti kitokią medžiagą. Anksčiau žinojome, kad molekulės jungiasi su kitomis molekulėmis. Žinoma įvairių būdų, kaip iš vienų molekulių gauti kitas, tačiau chemijoje ypač svarbūs tokie būdai, kurie leidžia atlikti reakcijas naudojant prieinamas medžiagas ir įprastas sąlygas – neaukštą temperatūrą, nenaudojant slėgio, naudojant paprastus tirpiklius. Grubbso ir jo kolegų atrastas metodas ypatingas tuo, kad nesočiuosiuose junginiuose, naudojant katalizatorius, vieną molekulės fragmentą (o ne visą molekulę) nuo labai aktyvios molekulės galima „atplėšti” ir perkelti prie kitos molekulės. Chemijoj tai neįprasta. Šis atradimas atveria galimybes įvairiems cheminiams procesams, labai išsiplečia reakcijų įvairovė. Tai neeilinis įvykis chemijoje.
Dabar kasdien sintetinama dešimtys tūkstančių naujų medžiagų, tačiau iš jų praktinę naudą bent teoriškai turi tik kokia viena. Sintetinant įprastu būdu didelių naujovių beveik nesitikima. Nobelio premija įvertintas atradimas parodė naują būdą, kaip iš vienų medžiagų gauti kitas.
74 metų prancūzas Chauvinas dar prieš 34 metus išdėstė savo spėjimus, kad būtent taip naujoviškai gali jungtis molekulės. Vėliau Grubbsas ir Schrockas išsiaiškino mechanizmą ir parinko veiksmingus šios reakcijos katalizatorius bei gana įprastas sąlygas, kad šie procesai galėtų vykti. Pernešus dalį molekulės į kitą, iš paprastos medžiagos gaunama sudėtinga. Ši reakcija labai panaši (tik kitų junginių klasėje) į naftos perdirbimo metu vykstantį procesą. Iš didelės molekulinės masės grandinių benzinas yra tik tam tikro ilgio grandinė (ne visa nafta virsta benzinu, tik didesnė pusė). Tačiau mokslas ieško būdų, kaip procesą padaryti efektyvesnį – kiek įmanoma daugiau naftos perdirbti į benziną.
– Visus turbūt labiausiai žavi tiesioginis mokslo pritaikymas gyvenime?
– Grubbsas savo paskaitos Vilniuje metu skaidrėmis pademonstravo, kad tokiu būdu gauti polimerai yra labai tvirti, jie gali būti naudojami neperšaunamų liemenių gamyboje (vietoj 10 kg sveriančios metalinės liemenės užteks plonytės 2 kg iš naujoviško plastiko pagamintos liemenės). Skaidrės aiškiai parodė, kaip šioje klampioje tvarkingos struktūros polimero masėje įklimpsta kulka. Grubbso nauju metodu susintetinti polimerai atlaiko šūvį iš kelių metrų atstumo. Nors mokslininkams taikomasis atradimo aspektas nebūna pirmaeilis dalykas, tačiau šis pavyzdys visus nustebino, auditorija suošė.
Tokios liemenės jau yra gaminamos, tačiau nelabai gausiai, nes tai kol kas brangus metodas.
– Teko girdėti prognozes, kad šis metodas leis sukurti naujus vaistus nuo Alzheimerio ligos, Dauno sindromo, AIDS, vėžio, migrenos, artrito?
– Galiu pasakyti, kad tokie pareiškimai yra skirti plačiajai publikai. Kai Nobelio premijos komitetas aiškina, už ką teikia apdovanojimą, tai žinoma, labai patraukliai ir humaniškai atrodo tokie argumentai. Šio atradimo ryšys su naujų vaistų nuo minimų ligų gamyba gali būti tik netiesioginis. Atrastasis metodas atveria galimybes gauti daugybę naujų medžiagų. Tad neatmetama galimybė, kad kada nors bus atrasti vaistai ir nuo šių ligų. Konkretaus pavyzdžio kol kas nėra. Apskritai vieno naujo vaisto atradimas ir įdiegimas trunka apie 15 metų, kainuoja milijardus dolerių. Tad vaistai nuo minėtų ligų – labai tolimas dalykas.
– Kodėl chemikai sintetina chemines medžiagas, jei ir gamtoje jų gausu?
– Farmacija visada ieško, ar gamtoje nėra analogo. Ir aš mėgstu tvirtinti, kad gamta yra protingesnė už bet ką. Daug medžiagų, kurias bando padaryti chemikai, galima rasti gamtoje. Tačiau vien natūralių medžiagų nepakaktų. Pavyzdžiui, priešvėžinio vaisto taksolio (krūties vėžiui gydyti) gamybai naudojamas junginys yra randamas kukmedžio žievėje. Tačiau vienai šio vaisto dozei reiktų vieno didžiulio medžio žievės. Tad daug vaistų pagaminti būtų neįmanoma. Laboratorijose buvo sugalvoti būdai, kaip šią medžiagą sintezuoti ir masiškai gaminti pramoniniu būdu.
Aspirino analogas gamtoje – gluosnio (kitokio, nei auga Lietuvoje) žievė, turinti salicilo rūgšties. Žmonės nuo seno žinojo, kad kramtant šią žievę, praeina karščiavimas. Kai buvo nustatyta, ko yra žievėje, aspirinas pradėtas gaminti cheminiu būdu – nes jo pasaulyje kasmet reikia dešimčių tonų.
– Kas Jums įsiminė iš bendravimo su Grubbsu?
– Tai labai įdomus ir originalus žmogus, anksčiau žaidęs krepšinį. Pamenu, jis sakė negalintis ilgai sėdėti įprastoj kėdėj. Greta salės, kurioje vyko konferencija, stovėjo keli tvirti stalai. Jis atsiklausė, ar gali ant vieno atsisėsti, ir patogiai įsitaisė.
Kai nuvykom į Trakus, Grubbsas labai norėjo maudytis. Nors jau buvo birželio pabaiga, bet vanduo tesiekė 16 laipsnių. Sužinojęs, kad tik tiek, sakė, kad jie Kalifornijoj maudosi tik tada, kai vanduo sušyla iki 25 laipsnių.
Beje, jo sūnus taip pat yra chemikas. Grubbsas man padovanojo knygą apie Kalifornijos technologijos institutą, kuriame jis dirba, ir pakvietė užsukti, kai būsiu JAV.
Kalbino Jūratė Mičiulienė