Kaip dainavo garsusis Rusijos bardas Vladimiras Vysockis, „geriau už kalnus gali būti tik kalnai”. Muzikės Daivos Martikonytės gyvenime atsitiko kitaip: aistringa keliautoja, ne kartą savo galimybių ribos ieškojusi viršukalnėse, kalnus iškeitė į… „Svajonę”.
Muzikinė stovykla, suvienijusi įvairių šalių jaunuosius muzikantus, tapo visiškai nauja patirtimi ir pačiai Daivai. Kartais – ne ką mažesniu išmėginimu nei kopimas į kalnus, tačiau juk džiaugsmas, dėl kurio verta gyventi, slypi tik viršukalnėse, ar ne?..
– Praėjusią savaitę baigėsi jau penktoji kūrybinė stovykla „Svajonė”. Sugrįžkime į pradžią – kaip kilo jungtinio muzikos kolektyvo, vienijančio įvairių pasaulio šalių jaunuosius muzikantus, idėja?
– Man pačiai didžiausia muzikos mokyklos laikų patirtis buvo dar sovietmečiu vykusios moksleivių dainų šventės – keli šimtai styginiais instrumentais grojančių moksleivių iš visos Lietuvos, paklūstantys maestro Sauliaus Sondeckio batutai. Jau dirbant Alytuje dar kartą ar porąkart teko dalyvauti Moksleivių dainų šventėje su Alytaus muzikos mokyklos styginių orkestru, ir… viskas. Keitėsi laikai, nutrūko graži tradicija. (Šią vasarą ji buvo atgaivinta, bet jau visai kitaip – kita muzika, kitas žanras. Daugiau vizualinio pasitenkinimo žiūrovui, šou elementų, tačiau meninis išgyvenimas kur kas skurdesnis… Tik Balio Dvariono pjesė, diriguojama profesoriaus Sauliaus Sondeckio, skambėjo gyvai, be įrašo, kaip prieš dvidešimt ar trisdešimt metų…)
– …Bet grįžkime į amžių sandūrą – gal tai buvo lemties ženklas? Juk pirmoji „Svajonė” įvyko 2000-aisiais… ?
Tuo metu grojome nesudėtingus kūrinukus su Muzikos mokyklos styginių orkestrėliu, retkarčiais koncertuodavome tėveliams, visuomenei. 1998 metais įkūrėme visuomeninę organizaciją Alytaus styginių kvartetą. Vis dažniau mūsų keliai susieidavo su Gitana Molevičiene. Ji informavo apie vieno fondo skelbiamą jaunimo kultūrinių mainų konkursą. Užsikabinome. Orkestrantų noras muzikuoti, susipažinti su užsienio bendraamžiais ir pamatyti svečių šalių buvo begalinis… Projekto pavadinimas irgi atsirado tarsi savaime – tuo metu repertuare buvo Juozo Naujalio „Svajonė”… Logotipą kūrė moksleiviai – esu išsaugojusi šūsnį eskizų.
Į pirmąją „Svajonę” atvyko netolimi kaimynai – latviai ir estai. Programa paprastutė, dirigavo Pranas Stepanovas, buvo šaunu. Kitais metais atradome Europos Sąjungos programą „Jaunimas”. Jai esame dėkingi už kur kas platesnį požiūrį į kultūrinius mainus: iš įprasto muzikinio festivalio renginys tapo kūrybine stovykla, kur jaunimas praleidžia kartu savaitę, bendrauja, diskutuoja jam aktualiomis temomis.
– Kas vis dėlto yra „Svajonės” centre – muzika ar tarpusavio bendravimas, atsiveriantys kultūriniai horizontai?
– Manau, projektas tuo ir unikalus, kad neapsiriboja muzikine veikla, bet suteikia galimybių jaunimo iniciatyvai. Esam mėgėjų orkestrai, nekeliame sau, kaip atlikėjams, nerealių tikslų, tačiau… mūsų orkestras skamba profesionaliai! Paslaptis, manau, slypi toje ypatingoje pusiausvyroje tarp muzikinių ambicijų ir nuoširdaus noro pažinti vieniems kitus, drauge kurti muzikos stebuklą. Ir, be abejonės, labia ačiū dirigentams! Mums dirigavo savo srities profesionalai, darbo su jaunimu patirties turintys pedagogai: Nacionalinės Mikolajaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos dėstytojas Pranas Stepanovas, kompozitorius, pedagogas ir dirigentas Laurynas Vakaris Lopas ir Nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas Modestas Pitrėnas. Jie išaugino „Svajonę” iš nedidelio 50 dalyvių kolektyvo į pusantro šimto muzikantų vienijantį simfoninį orkestrą, mišrų chorą…
Ypač esame sužavėti Modestu – ypatingo jo nuoširdumo, titaniškos jėgos, profesionalumo, sugebėjimo prakalbinti kiekvieną sielą… Muzika skambėjo ne iš instrumentų ar balsų – liejosi kiekvienam muzikantui: lietuviui, švedui, katalonui iš širdies…
– Esi tikra „Svajonės” siela. Kur tas variklis, padedantis judėti į priekį, nepavargti, net ir rėmėjų ieškoti su šviesiu optimizmu?
– Variklis – svajonė groti orkestre ir… didelė dozė avantiūrizmo. Juk neatsitiktinai keliones į kalnus pakeitė „Svajonė”. (Draugams dažnai sakau: „Jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia, tai…” Viena laimė, kad nežinojau!)
Kita vertus, tai didelė atsakomybė. Atsakomybė už jaunimą, su kuriuo dirbame ir puikiai sutariame, kuris užaugo su „Svajonėmis” ir jau lenkia mane užmojais ir išradingumu. (Ar gali būti didesnė dovana mokytojui?)
Atsakomybė už partnerius, kuriuos kviečiame į Alytų. Jau trečią kartą čia apsilankę katalonai išvyksta dėkodami ne vien už puikiai praleistą laiką, bendravimą, bet ir už įgytą meistriškumą.
Atsakomybė už kviestinius dirigentus – noras ir pastangos kuo geriau parengti programą, atlikti stovyklos namų darbus…
Pagaliau atsakomybė už visus, kuriuos įsuku į „Svajonės” orbitą, patikėjusius manimi. Negaliu jų apvilti!
O energija?.. Ji cirkuliuoja visur: žvaigždėtoje naktyje, ryto rasos sidabre, tekančios saulės pasveikinime ir pasakiškuose voratinklių labirintuose… vaikų balsuose, jaunystės polėky, draugo rankoj…Gal man tiesiog pavyko atspėti savo likimą ar užduotį šiame pasaulyje? Nors būna visko. Juodų dienų – taip pat.
– „Svajonė” skamba perpildytose Alytaus salėse, nors šiaip jau rimtosios muzikos koncertai mūsų mieste sulaukia kamerinės auditorijos dėmesio. Kuo „Svajonė” „nupirko” alytiškius?
– Bet ar galėtų būti kitaip? Juk groja Alytaus jaunimas! O klauso tėveliai ir giminės, draugai – visi, vienaip ar kitaip susiję su atlikėjais. Pati tikriausia bendruomenė! Per koncertą „Alytaus tekstilės” kultūros rūmuose tai buvo ypač akivaizdu. Scenoje – ne tik Muzikos mokyklos moksleiviai, instrumentalistai ir choristai, grojo „Raganella”, dainavo „Vaivorykštė”… Be svečių švedų ir katalonų, buvo apie šimtas alytiškių… Kiekvienas atsivedė po penkis šešis klausytojus – štai ir pilna salė! Maestro Modesto dėka vykusiai parinkta programa. Puiki įžvalga ir nuojauta! Ją vainikavusią Johno Lenono ir Paulo McCartney „Hey, Jude” dainavo visi – ir scenoje, ir salėje… Beje, maestro maloniai nustebino jaunųjų orkestrantų meistriškumas, profesionalus alytiškių pedagogų darbas. Švedams ir katalonams repeticijos buvo tikros didžiosios muzikos pamokos, patirtis, kurios savo šalyje jiems neteko išgyventi.
– O kokios mintys tomis akimirkomis, kai salė stovėdama plojo „Svajonės 2005” atlikėjams, sukosi tavo galvoje?
– Ne paslaptis, kad intensyviai ir daug triūsiu – pasirengimas „Svajonei” maždaug metams tampa mano gyvenimo būdu. Tai, ką publika išgirsta ir pamato koncerte, tėra aisbergo viršūnė. Šiemet ji sužėrėjo ypač ryškiai, praplėšdama kasdienybės gniaužtus ir pažadindama viltį.
Atlikėjai po koncerto užkulisiuose verkė apsikabinę ir šypsodamiesi iš laimės. Verkiau ir aš, valandėlę užmiršusi, jog privalau toliau „organizuoti”…
– Kokių matai „Svajonės” perspektyvų?
– Kitais metais panašų projektą tikimės įgyvendinti Katalonijoje, dar po metų – Švedijoje. Kas bus toliau – nežinau. Jo didenybė Likimas…
– Penktoji „Svajonė” baigėsi, o kokia nauja pačios Daivos Martikonytės… svajonė?
– Artimiausia svajonė – sėkmingai baigti finansinę pusę, parengti ataskaitas, niekam nelikti skolingai. O svajonė? Vis ta pati, kurią puoselėdama ir atvažiavau į šį miestą, – orkestras Alytuje. Neprofesionalus, bet subūręs tikrus muzikos entuziastus, turtinančius miesto dvasinį gyvenimą, vadovaujamas autoritetingo ir gerbiamo muzikos meistro. Šiandien jo vietoje aš matau Modestą Pitrėną. Orkestras bematant juo patikėjo ir jį pamilo. Muzika nėra kažkas nesuvokiama ar sunkiai suvokiama, mistiška. Muzika – tai bendravimas, komunikacija, kurioje svarbiausia – žmogiškieji santykiai ir jausmai.
Saulė Pinkevičienė