Nepaisant patriotinės retorikos, gausių pareiškimų ir viešai demonstruojamo įtarumo, opozicija Lietuvoje yra likusi visiška našlaitė.
Libdemai atakuoja liberalus, bet tyliai palaiko socdemus. Konservatoriai balina politinius „kagėbistus”, skaldo Artūro Zuoko partiją ir puldinėja moteris. Liberalai… O ką apie juos bepridursi? Bendrai paėmus, Seime jau nebesistengiama net išlaikyti oraus veido rezgant eilinę politinę intrigą.
Liberalai demokratai, kitaip – paksininkai, lekia įsikibę valdančiosios daugumos lokomotyvo, kad progai pasitaikius galėtų užimti socialliberalų vietą „prie lovio”. Todėl vienintelis jų opozicinės kritikos objektas – Artūras Paulauskas ir jo artimieji, o kai kolegos opozicijoje taršo socialdemokratus, libdemai suglaudžia ausis. Tarkime, jų balso nesigirdi vertinant potencialius „Mažeikių naftos” pirkėjus arba kedenant Brazauskų šeimos ryšius su „Lukoilo” Ivanu.
Konservatoriai – priešingai, koketuoja su socialliberalais, nes supranta jų padėties valdančiojoje daugumoje pažeidžiamumą. Daug postų ir labai mažai visuomenės palaikymo bet kada gali virsti paulauskininkų politinėmis laidotuvėmis. Dėl to nesaugumo jausmo socialliberalai yra valdančiosios daugumos vidinė opozicija. Socdemai antrą kartą ant buksyro į valdžią neatitemps, o darbiečiai gali paprašyti per didelės kainos, pavyzdžiui, įsilieti į Darbo partijos gretas asmeniškai, o ne su partija. Kai esi toks pažeidžiamas, turi demonstruoti akrobatinius politinės intrigos sugebėjimus.
Konservatoriams tai labai palanki padėtis, tačiau jie turi būti atsargūs. Jie gali atakuoti tik grynai socialdemokratinius arba kai kuriuos Viktoro Uspaskicho politinius produktus. Iš to gimsta labai „lanksti” konservatorių pozicija. Tarkime, jiems „labai nepatinka” „Lukoilas”, tačiau jie visiškai neturi ką pasakyti apie kitą rusišką kompaniją – TNK-BP.
Dar santūriau jie kalba apie TNK partnerę „British Petroleum”, kuri buvo strateginė „Williams” partnerė išpumpuojant iš „Mažeikių naftos” pelną. Britai pigiai pirko ir brangiai perpardavinėjo įmonės produkciją.
Iš konservatorių interesų konflikto išskyla tik labai bobiška kibirkštis. Iš viso spektro kritikuotinų ir įtartinų dalykų jie tegali išskirti Kristiną Brazauskienę ir jos „Draugystę” su Ivanu Paleičiku. Konservatoriai netgi negali aštrinti kalbėjimo apie V. Uspaskicho interesus parduodant „Mažeikių naftą”, nes Darbo partijos lyderio pozicija šiuo klausimu konservatoriams yra palanki, t.y. priešiška socialdemokratams.
Tai ypač pikantiška konservatorių opozicinės veiklos dalis. Darbo partijos vadas visiškai neslepia, jog pasitraukęs iš Seimo ir Vyriausybės, bet nepasitraukęs iš partijos, jis užsiima politinio tarpininkavimo bizniu ir turi interesų „Mažeikių naftos” sandoryje. Iš Darbo partijos būstinės labai aiškia teigiama, kad darbiečių balsavimo mygtukai Seime valdomi iš V. Uspaskicho darbo kabineto ir kad valdančioji dauguma savo sprendimus turi suderinti su juo, V. Uspaskichu.
Konservatoriai dėl to turėtų vilku staugti, bet jie akli V. Uspaskicho naftiniams žaidimams ir rūpinasi tik jo diplomo autentiškumu. Keista ir negrakštu. Andriui Kubiliui reikia skubiai važiuoti konsultacijų į Briuselį pas politinės intrigos didmeistrį buvusį konservatorių lyderį, nes dar kiek, ir konservatoriai trečią kartą praloš nepralošiamą opozicinį žaidimą, o valdžią ir vėl paims socialdemokratai, kurie vieninteliai šiame politiniame jovale jaučiasi kuo puikiausiai.
Rūta Grinevičiūtė