Nors 70 metų jam sukaks tik kitų metų sausį, maestro jam ruošiasi nuo praeitų metų rudens. Viskas prasidėjo nuo Rygos rusų dramos teatro pasiūlymo pastatyti senų R. Paulo šlagerių spektaklį.
„Aš sutikau, – sako kompozitorius, sėdėdamas pintame krėsle savo užmiesčio name prie Rygos, – ir ir atnešiau į teatrą savo dainų rinkinį, išleistą aštuntame dešimtmetyje Leningrade. Mes atrinkome 30 dainų – nuo „Listja želtyje” iki „Staryje časy”.
Jūsų šlageris „Milijon alyj roz” Japonijoje laikomas vos ne liaudies daina. Kurią savo dainą laikote vertingiausia?
Rimti kompozitoriai paprastai sako: „Aš sukūriau aštuonias simfonijas, bet ypač pavyko penktoji”. O estradoje būna taip: „Ši dainelė pasiekė klausytoją”. Man pačiam sunku spręsti apie savo kūrinius, bet kolegos man dažnai priekaištavo: „Na kokia čia muzika iš dviejų akordų?” Nesvarbu, kiek akordų, jei publika klausosi.
Ar neturite laiko šlageriams kurti, ar netraukia?
Turiu paprastą bėdą: galiu sukurti šimtą kartų geriau negu anksčiau, bet vis tiek pasakys: „Ne, brolyti, tai jau ne tai… Štai kur buvo 9-ąjį dešimtmetį… tai buvo ohoho!” Aš tyliu. Matyt, taip ir yra. Tai natūralus procesas. Ir „Bitlams”, žiūrėk, buvo aukso amžius, o paskui – tarsi kas užrišo. Ir Pikasas po „žydrojo sezono” nieko geresnio nebesukūrė. Negalima reikalauti iš kompozitoriaus neįmanomo. Mano aukso periodas praėjo. Nebebus jau taip, kaip buvo anksčiau, kai žiūrovai per koncertą dovanodavo obuolių, tortų, pirštinių, kojinių su tautiniais ornamentais. O kartą net gyvą paršiuką atnešė. Viešpatie, ko tik nebuvo! Žmonės taip reiškė savo paramą, ir tai buvo malonu. Tačiau visa tai jau praeityje.
Jaučiate nostalgiją?
Ne. Aš pats patyliukais palikau tai. Nūnai mane dažniau kviečia kaip pianistą. Neseniai įrašiau klasikos kūrinių su simfoniniu orkestru diską – Bachas, Čaikovskis, Šopenas, Listas, Rachmaninovas. Aš atsisakiau kurti dainas ir nebenoriu ten lįsti. Dabar juk visos dainos kuriamos su elektronikos pagalba, o tai jau visai kitas procesas.
Tai yra su kompiuteriu Jūsų santykiai sudėtingi?
Jokie. O aš po senovei viską rašau ranka. Man reikia tik pianino ir pieštuko bei popieriaus.
Manote, jog elektroninės muzikos amžius neilgas?
Žinoma, tokia muzika labai reikalinga diskotekose. Kartais aš net girdžiu, jog koks nors didžėjus ima mano senas melodijas ir apdoroja jas kompiuteriu. Bet kam viems tenai lįsti? Jei tu gali padaryti ką nors kita, daryk tai, kas tau geriausiai išeina. Neįmanoma perduoti to, ką tu jauti, kai groji pianinu ir po pirštais gimsta gyvi garsai.
Gyvenate iš pensijos ar jus maitina dainos?
Žinoma, kad maitina. Tarybiniais lakais buvau vienas iš brangiausių kompozitorių. Man mokėjo labai didelius pinigus, kuriuos aš galų gale praradau. Daug netekau, kai keitė, daug pinigų susprogo kartu su banku. Bet privalau dėkoti Dievui, kad galiu daryti ką noriu. Aš nepriklausau nuo kontraktų ir blogos muzikos. Retsykiais sutinku su kokiais nors pasiūlymais ir paprašau padorios sumos… mūsų mąstais, kurie Maskvoj būtų smulkmena. Man sakė, jog Verka Serdiučka už vieną koncertą ima 30 tūkstančių dolerių. O aš pasakau, jog be tūkstančio latų (apie 2 tūkst. JAV dol. – Aut. past.) negrosiu. Pas mus muzikantai vidutiniškai gauna vos po 20-30 latų už pasirodymą scenoje, todėl aš žiūriu, kam groju: jei bankui, tai už tiek, o jei kaime, – tai dažnai ir veltui. Latvijoje sunku pragyventi iš muzikos, šalis nedidelė, pasirodyti nėra kur.
Nejaugi niekur neinvestavote?
Nemoku rizikuoti. Aš kaip valstietis: man ramiau, kai pinigai kojinėj. Mano dainelės skamba, ir tai mane maitina. Per 2004 metus kaip autorinį honorarą gavau apie 40 tūkstančių latų (apie 6 tūkst. dol. per mėnesį. – Aut. past.). Daugeliui tai didelė suma. Bet ne tiems 350 latvių milijonierių, kurių pavardės oficialiai išspausdintos žurnale „Fobs”.
Ar jūsų mokinė Marija Naumova, „Eurovizijos-2002” nugalėtoja, panaudojo tą resursą, kurį jai davė pergalė?
Pirma, aš neturiu mokinių. Galiu vienam ar kitam tik patarti. Žinot, neseniai ėjau gatve ir priešais ėjo moteris su mažyte mergaite. Ši rodo į mane ir sako mamai: „Tas dėdė iš „Žvaigždžių fabriko”! Šiuolaikiniai vaikai galvoja, kad aš daugiausiai pasiekiau porąsyk pabuvęs „Fabrike” ekspertu…
Aš gana skeptiškai žiūriu į panašius renginius. Televizija iškelia silpnus atlikėjus, daro „žvaigždes” iš diletantų… Aš už profesionalią cenzūrą televizijoje. Visame pasaulyje ji yra. Visko toleravimas atnešė daug blogo. O „Eurovizija” yra lengvas pramoginis renginys be turinio. Be to, su kiekvienais metais ten vis daugiau lemia geografiją. Laimi toli gražu ne tas, kuris geriausiai dainuoja. Klausėte apie Naumovą. Jai neužteko balso, kad augtų toliau. Gerklė vis dėl to turi būti geležinė, o jos vokalas gana intymus.
Kodėl per paskutinius metus Latvijoje neatsirado Laimos Vaikulės lygio dainininkų?
Laimai nusišypsojo atsitiktinumas. Kadais ji dainavo smuklėje, nes norėjo dainuoti tik angliškai ir vaidinti Laizą Mineli. O paskui staiga prisipažino: „Aš ten negaliu dainuoti, ten rūko, geria…” Ir aš jai patariau: padainuok nors vieną dainelę rusiškai arba latviškai. Žinoma, prisidėjo Iljos Rezniko talentas. Jis tuo metu kivirčijosi su Pugačiova ir nusprendė stumtelti Laimą. Aš pagrojau Reznikui keletą savo melodijų, jis apsistojo prie vienos ir pasakė: „Štai ta, kurios reikia”. Taip atsirado „Eščo ne večer”. Ilja Reznikas turėjo ypatingą nuojautą šlageriams, jis ir mane paspaudė, kad adaptuočiau savo dainas rusų klausytojams. Aš net negalėjau suvokti, koks skirtumas, ir Pugačiova keikė mano dainas – atseit tai ne jos muzika, – bet savo koncertus baigdavo būtent „Milijon alych roz”, „Bez menia” ir t.t.
Kas jums patinka iš šiuolaikiniom „popso” atstovų?
Nuo šiuolaikinės estrados mano karta seniai nusigręžė, nes ten vienas ir tas pats. Aš negaliu įvardyti atlikėjų, kurie galėtų atsistoti greta Pugačiovos ar Leontjevo.
Ar keičiasi gyvenimas į gerąją pusę, kai įstojote į Europos Sąjungą?
Kol kas daug kas brangsta. Visi tikisi, jog Europa duos mums pinigų. Tai juokinga. Niekas taip paprastai neduos nė kapeikos. Mano nuomone, verčiau palaikyti gerus santykius su Rusija. Visi juk žino, iš kur pas mus eina nafta ir dujos. Manau, jog Latvijoje sukasi stambus Rusijos kapitalas. Toli eiti nereikia – štai mano namo kaimynas – rusas. O pažvelkite į vilas Jurmaloje. Manau, dauguma jų nupirktos rusų. Dabar jau nebėra tokio priešiškumo rusų atžvilgiu.
Jūs dar ir politikas?
Seniau buvau aktyvus, dabar į politiką žiūriu blaiviau. Būdamas kultūros ministru, gavau per galvą už savo veiklą. Paskui sutikau dalyvauti „Naujojoje bangoje” – tėškė tortą į veidą, nesuprantu, už ką. Man visuomet taip: jei kur lendu – gaunu per nosį.
P. Pamerneckas