Mūsų visuomenės politinis ir pilietinis sąmoningumas yra neaiškus ir neapibrėžtas, galima būtų pasakyti – išsklidęs, neturintis tvirtų kontūrų. Neaiškios ir neapibrėžtos yra tokios pamatinės sąvokos kaip tolerancija, žmogaus teisės, demokratija. Bent jau daugeliui. Tai atsiskleidžia įvairiausiomis progomis.
Štai viena jų. Radijo laida klausytojų teiravosi: ar tebegyvename sovietinės sąmonės nelaisvėje? Dingstis diskusijai – Kultūros ministerijos reprezentacinėje erdvėje pakabintas A.Gudaičio-Guzevičiaus portretas kaipo pirmojo kultūros ministro (šiuo metu jo ten nebėra – nukabintas, atrodo, „dėl šventos ramybės”). Dalyvavo vienas ministras, kito ministro patarėja, valdančiosios daugumos vienos frakcijos vadovas ir dar viena aukšta bene savivaldybės pareigūnė. Ir nė vienam nebuvo aišku, kodėl tas portretas yra akibrokštas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Gynėjų argumentai buvo tokie: turime pabrėžti valstybės institucijų tęstinumą, priimti savo istoriją tokią, kokia ji buvo. Sovietinio saugumo vadas, trėmęs, tardęs ir kankinęs Lietuvos žmones, buvo ir pirmasis kultūros ministras – ir nieko čia nepadarysi. Nepagalvota apie tai, kad ieškant Kultūros ministerijos ištakų reikėjo atsiremti į Antrosios Respublikos (1918-1940) Švietimo ministeriją, anuomet kuravusią tas sritis, kuriomis dabar rūpinasi Kultūros ministerija: dramos teatrus, operą, baletą, muziką, dailę ir kt. Juk ir pirmoji atkurtos valstybės buvo bendra Švietimo ir kultūros ministerija! Kiti nelemtojo portreto gynėjai teigė, esą negalima išsižadėti praeities, kurioje daugelis gavo išsimokslinimą ir pan. O gražiausias pasiūlymas buvo anos bene savivaldybės tarnautojos: geriau kabinti ne portretus, o peizažus – tuomet nekilsią panašių problemų! Nė vienam nebuvo aišku, kad vienas dalykas yra praeities istorinė realybė, kurią reikia pažinti ir įvertinti, prieš kurią neturime užsimerkti, o visiškai kitas – vertybės ir principai, kuriais remiasi nepriklausoma valstybė. Ministerijoje iškabinami portretai – tai ne informacijos stendas, o vertybių, kurias išpažįstame, demonstravimas.
Kitas pavyzdys – irgi iš radijo laidos. Vyksta pašnekesys, svarstomi mokyklos ir jaunimo auklėjimo klausimai. Į pašnekesį įsitraukusi klausytoja su įkarščiu įrodinėja, kokia gera buvusi sovietinė mokykla, kaip ji ugdžiusi jaunimo vertybines nuostatas, pagarbą tėvams ir vyresniesiems, kokia ten buvusi gera drausmė! O dabar esą tai niekam nerūpi, skubama tik į vaikų galvas prikimšti kuo daugiau žinių. Laidos vedėja džiaugiasi: kaip gerbiamoji ponia laisvai ir drąsiai išsakanti savo nuomonę! Neneigsiu, kad anuomet disciplina buvo geresnė (kalėjime ji visados gera), nesileisiu ir į mokyklos problemų ir sunkumų svarstymą. Noriu tik sustoti prie vertybių ir gerbiamai poniai bei laidos vedėjai priminti, kokios vertybės anuomet buvo puoselėjamos. Kai dėl pagarbos tėvams ir vyresniesiems, tai ar užmiršome šeimos ir mokyklos supriešinimą, kai vaikas buvo verčiamas rinktis, ko klausyti – tėvų ar mokyklos, kaip, pavyzdžiui, buvo gudriai kvočiami pradinukai, ar jų namuose švenčiamos Kalėdos ar Velykos? Kaip veikė visa šnipinėjimo sistema, kai stropiausi mokytojai ir aistringiausi komjaunuoliai sekdavo, kas eina į bažnyčią? Kaip versdavo stoti į pionierius ir komjaunimą? Kokią ideologiją kaldavo per istorijos pamokas, valstybinių švenčių minėjimus, o ir per visą „internacionalinio ir patriotinio ugdymo” sistemą? Žinoma, buvo mokytojų, kurie stengdavosi viso to nepaisyti, bet kiek įtampos visa tai jiems kainuodavo. Žmogaus atmintis linkusi pagražinti praeitį ir save joje.
Tolerancija ir laisvė be ribų tampa savo pačių parodija ir paneigimu. Nesuvokdami ribų išduodame savo pačių savastį ir ją prarandame.