Kol daugelis Lietuvos teatrų dar tik budinasi iš gilaus vasaros atostogų „miego”, OKT / Vilniaus miesto teatras (OKT) septintąjį savo gyvavimo sezoną pradeda be menkiausios atokvėpio pertraukėlės po šeštojo. Visą vasarą repetavęs naują pastatymą, atvežęs į Lietuvą unikalaus klasikinio japonų Noh teatro legendas ir pristatęs pirmąjį teatro festivalį Druskininkų kurorte, naująjį sezoną OKT tradiciškai pradėjo sudrebindamas sostinę „pavojaus” sirenomis. Šiandien OKT išvyko gastrolių į Kaliningradą, kur festivalyje „Baltiskij sezon” bus parodytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija”. Jau kitą savaitę su šiuo spektakliu teatras beveik pusę mėnesio (spalio 12-24 d.) viešės prestižiniuose Dublino ir Belfasto teatro festivaliuose. Spalio 25 d. Vilniuje Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje OKT parodys pirmąjį sezono spektaklį „Shopping and Fucking”. Ir pagaliau lapkričio viduryje teatro gerbėjų laukia premjera pagal brolių Presniakovų (Rusija) pjesę „Vaidinant auką”.
Antrasis festivalis
Teatro mėgėjai jau žino, kad kultūrinį štilį po vasaros Vilniuje nutraukia po kelerių metų pertraukos pagaliau atgijęs tarptautinis teatro festivalis „Sirenos”. Daugybės jėgų ir kruopštaus pasiruošimo reikalaujantis renginys pagrindinių organizatorių ir partnerių atkaklumo dėka šįmet sugrįžo gerokai ūgtelėjęs tiek kokybės, tiek kiekybės prasme ir su aiškiai suformuota tema – socialinis teatras. Antrasis „Sirenų” festivalis tęsia įdomiausių Europos teatro režisierių kūrybos pristatymą ir supažindina Lietuvos publiką su aštuonių pavadinimų spektakliais ir septynių šalių. Jų tarpe ir radikalusis Rodrigo Garcia („Mėsinių” teatras, Ispanija), ir revoliucingai sarkastiškas Įrpįdas Schillingas (Krétakör teatras, Vengrija), ir nauji vardai (Skutr grupė, Čekija) bei aktorinio meistriškumo perlais prisotinti pastatymai („Otelas”, Münchner Kammerspiele, Vokietija; „Tarelkino mirtis”, Et Cetera teatras, Rusija). Festivalio edukacinę programą taip pat puošia pasaulinio garso vardai: seminarą scenos menų vadybininkams veda Draganas Klaicas (Nyderlandai), tarptautinę diskusiją drauge su festivalio meno vadove Elona Bajoriniene moderavo Rose Fenton (Didžioji Britanija).
Lietuviškoji festivalio „vitrina” kaip ir pernai pristatanti net dešimtį naujausių ir geriausių Lietuvos teatro režisierių darbų, sulaukė bene konkurencinio tarptautinių teatro festivalių organizatorių, prodiuserių bei užsienio kritikų susidomėjimo. Jie pirmieji festivalio rėmuose turėjo galimybę pamatyti ir būsimo Oskaro Koršunovo spektaklio „Vaidinant auką” eskizą, kurį teatro kolektyvas pristatė vos spėjęs iškelti koją iš lėktuvo po „Romeo ir Džuljetos” gastrolių Italijoje.
Laukta premjera
Netrukus po festivalio OKT pradės ir savo sezoną, kurio repertuare figūruos žiūrovų pamėgti spektakliai – Meistras ir Margarita, Oidipas karalius, „Vasarvidžio nakties sapnas”, nuolat užsienyje gastroliuojanti ir trumpam į Lietuvą sugrįžtanti „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” bei mažieji „Shopping and fucking”, „Malyš” ir naujausias „Miestas”. Kurį laiką nebus rodomas tik „Ugnies veidas”, mat pagrindinė spektaklio aktorė Rasa Samuolytė ruošiasi naujam mamos „vaidmeniui” gyvenime.
Lapkričio viduryje OKT nudžiugins žiūrovus jau minėto spektaklio „Vaidinant auką” pagal brolių Presniakovų pjesę premjera. Tarptautinio hito „Terorizmas” autoriai yra žymiausi Rusijoje dramaturgai. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, pjesė „Vaidinant auką”, kurią iš rusų kalbos išvertė rašytojas Sigitas Parulskis, atrodo atrodo gana egzotiška, o iš tiesų čia labai aiškiai atskleidžiama Rusijos (o gal net pasaulio) tikrovė. Pagrindinis jos veikėjas – antiherojus Valia dirba policijos nuovadoje, kur padeda atkurti įvykdytų žmogžudysčių scenas: įtariamas nusikaltimu asmuo demonstruoja įvykių eigą, o Valia „vaidina auką”. Ir tai ne vien jo darbas – tai ir jo gyvenimo, kuris turi akivaizdžių paralelių su Shakespeare’o Hamletu, dalis. Spektaklyje be nuolatinių OKT bendražygių, įspūdingus ir spalvingus vaidmenis kuria aktoriai Ramūnas Rudokas, Rūta Butkutė, Kostas Smoriginas. Kompozitorius Gintaras Sodeika šiam spektakliui kūrė ne tik muziką, bet ir dainų žodžius.
Vėliau teatras planuoja užbaigti pernai šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida” sėkmingai pristatytą Birutės Mar ir Antano Kučinsko „Grimo operą” bei šeštojo sezono pabaigą vainikavusią „Vienatvę dviese” (Vienatvės skaičiuotė). Režisierius Oskaras Koršunovas taip pat ruošiasi „Hamleto” pastatymui bei keliems projektams užsienyje. Teatro vadovai prasitaria, jog intriguojančios staigmenos galima sulaukti ir iš pačių aktorių gimusios iniciatyvos.
Gastrolių „sezonas”
Beveik be pertraukų OKT tęsia ir intensyvų gastrolinį „sezoną”, kuris šiemet išmargintas žymiausių tarptautinių teatro festivalių vardais. Rugsėjo viduryje spektakliu „Oidipas karalius” teatras atidarė tarptautinį teatro festivalį Pilzene, o mėnesio pabaigoje spektakliu „Miestas” pagal Jevgenijaus Griškoveco pjesę pradėjo populiarų Maskvos festivalį „Naujoji drama”, pristatantį pagrindinius šiuolaikinės dramaturgijos pastatymus. Iškart po jo su „Romeo ir Džuljeta” OKT išvyko gastrolių į Italiją, o spalio mėnesį jo laukia ilga viešnagė prestižiškiausiuose teatro festivaliuose Dubline ir Belfaste.
Greta kūrybinių rūpesčių ir savo administracinių patalpų remonto, kurį laisvu nuo darbo laiku atlieka savo rankomis, OKT vadovai džiaugiasi, kad eilę metų jiems pavyko išlaikyti puikius santykius su ilgamečiais teatro rėmėjais bei naujų partnerių atsiradimu bei susidomėjimu, kuris gali padėti įgyvendinti ne vieną ilgai brandintą projektą.
Itin džiugu, kad didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukė pirmasis teatro festivalis Druskininkuose. Su vietinės valdžios bei verslininkų pagalba jau kitais metais jis turi visas galimybes išaugti iki tarptautinio festivalio, turint omenyje ir geografinę Druskininkų padėtį – miestas taip arti Lenkijos, teatrine prasme labai reikšmingos šalies. Teatro meno vadovas O. Koršunovas naujai akcentuoja ir Vilniaus miesto teatro plačiąja žodžio prasme būtinybę: „Miesto teatrą aš įsivaizduoju kaip municipalinį teatrą, kurį galime aptikti visuose dideliuose Europos miestuose. Maskvoje tokių teatrų šimtai, Varšuvoje – dešimtys, o štai Stokholme stovi didelis aštuonių scenų kultūrinės paskirties multipleksas.
Akivaizdu, kad miesto teatras labai reikalingas Vilniui. Žinia, teatras aprėpia visus menus, tad sunku įsivaizduoti tokį Europos miestą be savo teatro. Ir nesvarbu, kas jame šiandien šeimininkaus, svarbu, kad jam vadovautų tam pasiruošusios pajėgos”.