„Pasakyk, kokias pareigas užimi, ir aš pasakysiu, kokiuose šiltuose postuose sėdi tavo giminės, draugai, pažįstami ir partijos kolegos”.
Tokį perfrazuotą posakį galima pritaikyti dažnam Lietuvos politikui ar valdininkui. Jokia paslaptis, kad protekcionizmas apėmęs bemaž visas valstybinio gyvenimo sritis.
Jau senokai tapo nerašyta taisykle, kad valdžios kuluaruose apie konkurso į kokias nors pareigas rezultatus visi viską žino iš anksto. „Tai ministro žmogus”. „Jam tyčia pritaikytos konkurso sąlygos”. „Argi nežinote, kad ji padėjo mūsų šefui sunkiais sovietiniais laikais gauti deficitų, todėl dabar ir sėdi šitoje šiltoje vietelėje, kur ne kažin ką reikia veikti, o pinigai nemaži”. Taip arba panašiai šnabždamasi bemaž visose valstybinėse institucijose. Ir niekieno tai nestebina, neglumina ir nepiktina. Visi seniai įprato, kad pažintys šioje šalyje lemia viską.
Partinė protekcija Lietuvoje irgi labai gaji. Valdančiosios partijos sugeba rasti saviškiams pareigų įvairiose valstybinėse institucijose. Jeigu jų trūksta – prikuriama naujų. Ir ne tik politinių postų. Kaip rodo praktika, partiniais sumetimais keičiamos konkursų į valstybės tarnautojo pareigas sąlygos, pritaikant jas konkretiems žmonėms, kurias būtina priimti į šiltą vietą.
Dabartinė valdančioji koalicija nėra išimtis. Socialdemokratai, „darbiečiai”, socialliberalai ir „valstiečiai” nesibodi pasinaudoti saviškių įdarbinimo sistema. Pakanka prisiminti prieš kelerius metus įvykusį „konkursą” Vyriausybės kanclerio pareigoms užimti. Į aukščiausią valstybėje karjeros tarnautojo postą buvo pasodintas socialdemokratas Antanas Zenonas Kaminskas. Jam ne kažin kas pasipriešino konkurso metu, nes iš anksto buvo aišku, kam šias pareigas numatė tada ir dabar valdanti partija.
Pagal įstatymą, Vyriausybės kancleris, kaip karjeros tarnautojas, turėtų likti dirbti ir su būsimu ministrų kabinetu, kai premjeras Algirdas Brazauskas pasitrauks ir turėsime naują Ministrą Pirmininką. Kas norite kirsti lažybų, kad A.Z.Kaminskas nedirbs ne socialdemokratų Vyriausybei? Norinčiųjų lažintis, manau, nedaug atsirastų, nes daugeliui akivaizdu, kad kitos valdančiosios partijos norės šiose pareigose matyti savo žmogų, nors tai ir nėra politinis postas.
Kaip su tokiu reiškiniu kovoti? Ir ar apskritai įmanoma „švogerių krašte” vadinamoje Lietuvoje nugalėti politinio protekcionizmo aštuonkojį?
Pasiūlymų yra. Štai paskelbta, kad Darbo partijos „maištininku” vadinamas Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Petras Baguška siūlys įstatymų pataisas, kurios protekcionizmą, taip pat postų dalybas partijos nariams, giminaičiams ar artimiesiems prilygintų kriminaliniu nusikaltimu laikomam kyšininkavimui.
Bet tai vargu ar padės. Galima neabejoti, kad jeigu bus politinis užsakymas, Seimo teisininkai tuoj suras „kabliukų” šiame projekte, pavyzdžiui, sakydami, kad neįmanoma pagauti partinius bosus už rankos, kai jų žodiniu paliepimu keičiamos konkursų sąlygos ir priimami tik jiems reikalingi žmonės. O Vyriausybė paskaičiuos, kad tokia prevencinė, antikorupcinė kontrolės priemonė kainuos neįtikėtinus biudžeto pinigus. Todėl jos įvesti nevertėtų.
Taigi, P.Baguškos pasiūlymas, matyt, papildys gausius į stalčių padėtų dokumentų klodus. Konservatoriai prieš kurį laiką siūlė netaikyti konkurso žodžiu pretendentams į valstybės tarnybą, apsiribojant tik konkurso raštu rezultatais, nes jie yra daug objektyvesni. Mat kandidatus žodžiu dažniausiai klausinėja komisija, sudaryta konkurso rezultatais jau iš anksto suinteresuoto pareigūno. Be to, konkurso žodžiu rezultatai kažkodėl daug svaresni nei analogiško raštu. Seimo dauguma šį projektą atmetė, nors su korupcija kovojanti organizacija „Transparency International” jį sveikino. Nugalėjo valdininkiškas ir partinis požiūris, kad viską reikia daryti, kaip anksčiau, nes taip tiesiog patogiau.
Vargu ar gali atsirasti galimybių skaidrinti priėmimo į valstybės tarnybą principus, kai iš valdžios nėra jokio suinteresuotumo tai padaryti.
Stasys Gudavičius