Į Kartų namus jaunos moterys patenka praradusios būstą, paliktos tėvų, išduotos mylimųjų
Jaunos moterys su vaikais ir vieniši senukai – tai Kauno savivaldybės Kartų namų gyventojai, kuriuos į šią valdišką įstaigą atginė gyvenimo negandos. Kiekvieno istorija savaip paženklinta netektimis, praradimais, klystkeliais. Senukai šiuose namuose tikisi sulaukti gyvenimo saulėlydžio, o jaunoms mamoms ši prieglauda – laikina.
Daugiavaikė šeima gyveno miške
Laimai Čepulytei skirtame kambaryje vaikiško klegesio daugiausia: moteris čia gyvena su keturiais vaikais – vienuolikmečiu Mantu, keturmečiu Tauru, pustrečių metų Arminu ir netrukus pirmojo gimtadienio sulauksiančia Neringa. Mantas kas rytą išeina į A.Stulginskio vidurinę mokyklą, kur mokosi 4-oje klasėje, o mažieji lieka su mama. „Ačiū Dievui, vaikai jau nebešąla, bent turime šiltą pastogę”, – sako daugiavaikė 32 metų mama, kuri į Kartų namus prieš dvi savaites buvo atvežta iš… miško. Ten su vaikais bei draugu Aivaru ir savo tėvu palapinėse gyveno pustrečio mėnesio, kol apie tai nesužinojo moksleivio sūnaus pedagogai. Jie ir pasistengė, kad daugiavaikė mama patektų į Kartų namus. Jauna moteris sako, jog saugi jaučiasi tik laikinai, nes vis tiek reikės palikti šį būstą. Kur eis paskui – nežinia. Be to, nesmagu, kad rudens žvarboje dar tenka šalti draugui ir jos pačios tėvui pensininkui.
Laimos gyvenimo istorija – liūdna, bet ji tokia – ne vienintelė. Moters mama mirė, kai dukrai buvo devyniolika. Laima neslepia, jog jos išėjimą iš gyvenimo paankstino alkoholis. Su tėvu gyveno miesto centre, bet butą abu prarado dėl skolų. „Glaudėmės visur, kas tik priėmė. Aš mokiausi profesinėje mokykloje, įgijau siuvėjos specialybę, – pasakoja Laima. – Dirbau, vienas po kito gimė vaikai. Trijų jų tėvas – Aivaras”. Paskutinįkart L.Čepulytė su artimaisiais nuomojosi butą Pramonės prospekte. Kai skola už butą išaugo iki 700 litų, šeimininkai pasielgė negailestingai – vieną dieną nuomininkai rado savo kuklią mantą išmestą į gatvę.
Po trijų mėnesių – nežinia
„Nieko kito nebeliko, kaip apsigyventi miške, – pasakoja Laima. – Nusipirkome pigias palapines, kuriose ir įsikūrėme. Iš pradžių gyvenome Kleboniškio miške, kur jautėmės kaip robinzonai. Maistą virėme ant laužo, o vaikus vasarą maudėme netoliese esančioje kūdroje. Gerai, kad nė vienas rimtai nesusirgo, tik visus smarkiai sukandžiojo uodai. Ypač su vaikais sunku buvo rudenį, kai rugsėjo naktys jau buvo vėsios”. Vasarą vaikus prižiūrėdavo Laimos tėvas, o ji su Aivaru uogaudavo, žemuoges, mėlynes ir bruknes vėliau parduodavo Kalniečiuose esančiame turgelyje. Paskui šeima savo palapines įkūrė netoli Vilniaus – Klaipėdos greitkelio. „Ten netoliese esančioje degalinėje gaudavome bent vandens”, – prisimena sunkias gyvenimo miške dienas Laima.
Jos draugas Aivaras, sakė moteris, – nagingas apdailininkas, yra dirbęs firmoje, bet vėliau darbo neteko. Dabar vėl tikisi jį susirasti. Kol kas Laima su vaikais gyvena iš pašalpų – per mėnesį gauna 374 litus. Kartų namuose visos moterys maitinasi už savo lėšas – susidėjusios po kelis litus drauge gaminasi pietus, o pusryčius ir vakarienę valgo kaip kuri išgali. „Dabar už pietus draugėms jau esu įsiskolinusi, nes pinigų visai nebeturiu. Kol kas negali jais paremti ir Aivaras”, – pasakoja moteris. Nuo pernai Savivaldybėje ji įrašyta į eilę bendrabučiui gauti, bet sąraše yra tik 50-oje, tad vilčių greitai gauti būstą neturi. „Pagal mūsų namuose galiojančią tvarką, sutartis su gyventojomis sudarome trims mėnesiams, – sako kartų namų direktorė Ilona Klimantavičienė. – Atsižvelgdami į aplinkybes kartais leidžiame moterims pasilikti ir ilgiau. Jei Savivaldybė negalės padėti Laimai ir jos vaikams, galbūt leisime jiems pas mus peržiemoti. Bet tikime, kad atsiras gerų žmonių, priglausiančių šią daugiavaikę šeimą”.
Nebegauna našlaičio pašalpos
Devyniolikmetei Živilei Kartų namuose buvo leista gyventi beveik metus, dabar ji čia atveda tik savo pusantrų metukų dukrelę Giedrę. Mergaitė globojama vaikų dienos priežiūros grupėje. Jaunoji mama pavasarį baigė Maisto pramonės mokyklą, o dabar dar mokosi Jaunimo mokykloje. Ji gyvena Kartų namams priklausančiame mažame butelyje. Įstaigos administracija turi kelis tokius būstus Šančiuose ir Aleksote, kur neturinčios kur prisiglausti vienišos mamos gali apsigyventi dvejiems metams. Nors ten kuklios gyvenimo sąlygos, penki kambariai, pasak I.Klimantavičienės, niekada nebūna tušti.
Živilė – našlaitė, todėl dalyvauja Kartų namų vykdomoje tolesnės priežiūros ir palaikymo programoje. Merginos tėtis miręs, o mamai atimtos motinystės teisės, su ja dukra nebendrauja. Živilės vaikystė prabėgo globos namuose. Kai besimokydama sutiko keliais metais už save vyresnį vaikiną, patikėjo jo gerumu. Tačiau pradėjusi lauktis kūdikio patyrė mylimojo išdavystę. Bet Živilė nepalūžo, dukra jai dabar – didžiausias džiaugsmas ir turtas. „Per laidą „Atleisk” susiradau ir brolį, kurio iki šiol nepažinojau. Dar vienas brolis yra įvaikintas, apie jį kol kas nieko nežinau”, – pasakoja savo gyvenimo istoriją Živilė.
Ji iki šiol kas mėnesį gaudavo 500 Lt našlaičio pašalpą, tačiau dabar ši taip reikalinga parama nutrūko. Našlaitė gyvena tik iš vaiko auginimui skirtos kuklios 94 Lt paramos. Pagal įstatymą pašalpa našlaičiams mokama ir sulaukus pilnametystės, bet tik tada, jei, baigus vidurinę mokyklą, toliau mokomasi. Živilė bendrojo lavinimo mokykloje mokėsi pagal adaptuotą programą, tad profesinėje mokykloje galėjo įgyti tik specialybę, o ne atestatą. „Žinau, kad galiu pasiekti daugiau, tad pasiryžau baigti vidurinę mokyklą pagal įprastą programą, o paskui mokytis toliau, – sako Živilė. – Lankau Jaunimo mokyklą, bet nesuprantu, kodėl našlaičio pašalpa man nebepriklauso”.
Socialinė pedagogė Jurga Kukienė pasiryžusi globotinei padėti. „Jau parašėme raštą Švietimo ir mokslo ministerijai. Manome, jog našlaitė yra neteisėtai skriaudžiama”, – įsitikinusi J.Kukienė.
Iš globos namų – į gatvę
Statybininkų mokyklos auklėtinė aštuoniolikmetė Roberta Kartų namuose – naujokė. Jos likimas panašus į Živilės, bet ji teigia esanti laimingesnė, nes nėra išduota. Mergina taip pat našlaitė, laukiasi kūdikio, kuris į šį pasaulį turėtų ateiti po kelių savaičių. Robertai gyventi nelengva, bet ramu, kad mylimasis jos ir būsimojo kūdikio neišsižadėjo. „Jis su draugu nuomojasi kambarį, kol kas kartu gyventi negalime. Bet draugas mane lankys, abu labai laukiame vaikelio. Jis už mane vyresnis, dirba statybininku, padės materialiai”, – tiki draugu Roberta. Ji irgi užaugo globos namuose, kuriuos, sulaukusi pilnametystės, turėjo palikti. Tik eiti neturėjo kur. „Buvo žiema, mokslo metų vidurys, o man, sulaukusiai 18-os, reikėjo ieškotis prieglobsčio. Laikinai priglaudė draugės. Viena jų man ir rekomendavo Kartų namus, nes pati buvo čia gyvenusi”, – pasakoja netrukus devynioliktąjį gimtadienį švęsianti mergina. Ji dar negalvoja, kur gyvens pasibaigus 3 mėnesių laikotarpiui, kuriam su Kartos namų administracija sudarė sutartį. Roberta tiki, jog ja su kūdikiu pasirūpins draugas. Paklausta apie mamą aštuoniolikmetė liūdnai nusišypso: „Ji gyva, dabar gyvena pas močiutę kaime. Kartais nuvažiuoju aplankyti, bet ilgai neužsibūnu. Mamai ir toliau teberūpi tik stiklelis”, – apie svetimą jai tapusią moterį su nuoskauda pasakoja būsimoji jauna mama.
Aldona Kibirkštienė