Baltarusijoje gyvenantys katalikai negali pasimelsti savo bažnyčioje, nes ji yra Lietuvoje.
Akylai saugo pasieniečiai
Šv.Pranciškaus atlaidai Norviliškėse (Šalčininkų r.) nulaistyti graudžiomis ašaromis. Į nuošalaus Lietuvos kaimo bažnyčią susirinkę žmonės nesulaukė savo tikėjimo brolių iš Baltarusijos.
Šie liko stovėti ir melstis už vielos tvoros kaimyninėje valstybėje.
Tokios parapijos, kaip Norviliškių, daugiau nėra. Žymint Lietuvos ir Baltarusijos sieną didžioji jos dalis liko kitapus iškilusios tvoros, kurią akylai saugo ir lietuvių, ir baltarusių pasieniečiai.
Norviliškių Švč.Mergelės Marijos bažnyčia – pusšimtis metrų nuo tos tvoros. Čia pat kapinės, besiremiančios į dviejų valstybių sieną.
Prieš pamaldas – šūksniai
Dar gerokai prieš mišias praėjusį penktadienį prie sienos ėmė būriais rinktis tikintieji. Ir Lietuvos, ir Baltarusijos teritorijoje.
„Kaip ten Bronė laikosi?”, „Ar Stasė dar vaikšto?” – aidėjo šūksniai per sieną. Siena padalijo ne tik tikinčiuosius, bet ir artimuosius, gimines.
Pasiekti vieni kitus jie retai turi galimybių. Nebent tik pamatyti per tvorą.
Lietuvoje gyvenanti Marija Dudovič savo giminaitį Stanislavą Novickį paskutinį kartą buvo mačiusi balandį, nors jų kaimus skiria tik keli kilometrai. Po kelių sakinių abudu apsiašarojo.
Kuo daugiau susitikimų – tuo daugiau ašarų. Giminaičiai, kurių gyvenimus išskyrė siena, negalėjo sulaikyti jaudulio.
Kunigą apskundė vyskupui
Lietuvoje gyvenantys Norviliškių parapijiečiai sugužėjo į bažnyčią, o esantys Baltarusijoje liko prie sienos. Čia jie ir melsis. Taip būna ne tik atlaidų metu, bet ir sekmadieniais.
„Gyvename ne kaip katalikai, o kaip bedieviai. Nei mūsų išpažinties kunigas gali išklausyti, nei komunijos dalyti”, – liejo apmaudą baltarusiai.
Anksčiau Norviliškėse buvo galima pamatyti ne tik sienos padalytus katalikus, bet ir dar kurioziškesnių vaizdų. Per mišias kunigas baltarusių išpažinčių klausydavo per vielos tinklą, taip pat dalydavo ir komuniją bei rinkdavo aukas.
Tačiau tokius Norviliškių parapiją aptarnaujančio kunigo iš Dieveniškių Domo Valančiausko veiksmus kažkas apskundė vyskupui. Dabar dvasininkas arčiau nei penki metrai prie sienos neina.
Taip buvo ir per Šv.Pranciškaus Asyžiečio atlaidus. Iš bažnyčios išėjusi procesija pajudėjo naujai nudažytos koplytėlės link, prie sienos.
Apsukę ratą procesininkai grįžo į maldos namus. Baltarusių pusėje vėl pasigirdo graudūs verksmai.
Atkirsti keturiolika kaimų
Absurdas – kad galėtų ateiti pasimelsti į savo parapijos bažnyčią, baltarusiai turėtų važiuoti du šimtus kilometrų į Gardiną, kur gautų vizą. Savaime suprantama, Baltarusijos katalikai, kurių dauguma – pagyvenusio amžiaus, taip nedaro. Jie per mišias susirenka prie valstybių sienos.
Peckūnų, Baranovičių, Trakų, Gončiarovo ir kitų Baltarusijos kaimų tikinčiųjų prie sienos kartais susirenka iki šimto. Norviliškių parapija kaimyninėje valstybėje aprėpia keturiolika gyvenviečių.
„Suprastume, jei bažnyčia būtų toli nuo sienos. Tada ir neateitume čia, melstumės maldos namuose Baltarusijoje. Bet dabar ji – ranka pasiekiama, bet galime tik į ją pasižiūrėti”, – skundėsi viena baltarusė tikinčioji.
Netrukus sugirgsėjo ir kitos moterys anapus sienos. Anot jų, tėvai ir seneliai statė Norviliškių bažnyčią, į kurią dabar negali ateiti.
Nepasiekiami artimųjų kapai
Bet ne vien tai stebina Norviliškėse. Mat šio kaimo kapinės remiasi į Lietuvos ir Baltarusijos sieną – Europos Sąjungos sieną.
Per atlaidus Janina Janovič buvo tarp būrio tikinčiųjų kitapus sienos, Baltarusijoje. Jos sūnus Vladimiras Janovičius stovėjo Lietuvos teritorijoje.
J.Janovič vyras Bronislavas palaidotas Norviliškių kapinėse. Šalia vyro amžino poilsio norėtų atgulti ir Baltarusijoje gyvenanti moteris.
Ji kadaise ant paminklinio akmens net išsikalė savo pavardę, gimimo metus. Trūksta tik mirties datos. Tačiau kažin ar ji kada bus. Nes sugriežtinus tvarką baltarusiams būti palaidotiems Lietuvoje kyla daug problemų.
Paradoksas – iš vienos valstybės į kitą tik kelis kilometrus mirusiųjų kūnus privaloma gabenti cinkuotuose karstuose. Neturtingi kaimiečiai to sau leisti negali.
Beveik visų Baltarusijoje gyvenančių Norviliškių parapijos katalikų artimieji, giminaičiai palaidoti Lietuvos teritorijoje, prie pat sienos prisiglaudusiame kaime.
Vaikščiodamas po Norviliškių kapines V.Janovičius paaiškino, kodėl tokia apleista ši amžinojo poilsio vieta. Mat baltarusiai negali kada nori aplankyti Lietuvoje palaidotų artimųjų kapų, jų sutvarkyti.
Nenumatyta dokumentuose
Kunigas D.Valančiauskas sutiko, kad dabartinė padėtis – nenormali. Jo žiniomis, Baltarusijos kaimuose gyvena apie penkis šimtus parapijos tikinčiųjų, Lietuvoje – tik pusantro šimto.
Anot D.Valančiausko, dėl to nukenčia ir bažnyčia, parapija, nes visai nesurenkama aukų.
„Mėginome rašyti įvairioms institucijoms raštus. Baltarusiai pasieniečiai kaltina lietuvius, lietuviai – baltarusius, o padėtis nesikeičia”, – kalbėjo kunigas.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovas spaudai Giedrius Mišutis sakė, kad leisti tikintiesiems iš Baltarusijos melstis Lietuvos bažnyčioje nenumatyta Europos Sąjungos dokumentuose.
G.Mišučio žodžiais, baltarusiams sienos perėjimas į Norviliškes ir taip yra kiek įmanoma supaprastintas, jiems leidžiama į Lietuvos teritoriją ateiti per didžiąsias šventes.
„Ekstra žinios”