Pastaruoju metu vis dažniau atsigręžiama į Nikolo Makiavelio (Niccolò Machiavelli) idėjas, jo asmenybę ir politinę bei moralinę laikyseną. Kažkas atsitiko Lietuvos viešajame gyvenime ir politikoje, jei N.Makiavelio ir makiavelizmo paminėjimai darosi vis dažnesni ir vis lengviau suprantami. Bet šį kartą – ne tiek apie politinę filosofiją, kiek apie grožinę literatūrą.
Amoralumo anatomija
Klasikinė literatūra neretai atveria organizuoto galios ir autoriteto pasaulį geriau, nei politinės filosofijos veikalai. Pavyzdžiui, N.Makiavelio „Valdovo” prasmės ir paskirties neįmanoma suprasti neskaičius jo komedijos „Mandragora”, kurioje vaizduojamas sunkiai suvokiamas XV amžiaus Florencijos korupcijos mastas bei amoralumas.
Paryžiuje pagyvenęs ir į gimtąją Florenciją grįžęs jaunuolis Kalimakas (Callimaco) susižavi jauna, ištekėjusia moterimi Lukrecija (Lucrezia) ir visais įmanomais būdais siekia jos palankumo. (Akivaizdu, kad čia esama autobiografinio elemento – juk N.Makiavelio būta Florencijos ambasadoriaus Paryžiuje ir ten gyventa.) Lukrecijos palankumo siekiantis Kalimakas naudoja visą priemonių arsenalą savo tikslui pasiekti. Visų pirma jis naudojasi savo tarno Siro ir vietinio dykaduonio Ligurijo (Ligurio) paslaugomis. Pastarasis ne tik jam šnipinėja ir viską praneša, bet ir skleidžia įvairius gandus apie neprilygstamąjį Kalimaką – turtingą, žavų ir galingą.
Gandai turi padėti suvilioti Lukreciją – tik, aiman, jaunoji moteris pasirodo besanti ne vien išmintinga, bet ir padori. Žinoma, ji nemyli savo seno, kvailo ir didžiai antipatiško vyro Ničijos (Nicia), už kurio buvo ištekinta tik dėl jo respektabilios padėties ir turto. Bet apgaudinėti jį ir amoraliai elgtis ji neketina. Garbė jai aukščiau už malonumus, nuotykius ir „gyvenk šia diena” moralę.
Kitaip tarant, Ligurijas aktyviai kuria Kalimako įvaizdį, sukuriantį saugią ir manipuliacijai būtiną distanciją tarp Kalimako ir sociumo. Godūs, amoralūs ir sensacijų ištroškę žmonės visada siekia ne tikrovės, o malonaus jos pakaitalo arba tiesiog mito – ši idėja persmelkia „Mandragorą”.
Apmulkinęs Ničiją, kuris nori vaikų ir tiki, kad mandragoros šaknies antpilas padės jam jų susilaukti su Lukrecija, Kalimakas ilgainiui pasiekia savo tikslą ir užmezga romaną su gražiąja moterimi. Ničija patiki Kalimako pasaka, kad moteris, išgėrusi mandragoros šaknies antpilo, gali pastoti nuo bet kokio vyro, bet pirmasis, praleidęs su ja naktį po antpilo išgėrimo, esą neišvengiamai miršta.
Todėl reikia sugauti kokį nors vagišių ar plėšiką, pagirdyti jį stebuklingu antpilu ir įleisti į miegamąjį pas Lukreciją – ji po to galės pastoti nuo savo tikrojo vyro, o mirusio niekadėjo niekas juk nepasiges. Neverta nė sakyti, kad pats Kalimakas persirengia tuo nenaudėliu ir patenka pas Lukreciją. Jie iš tikrųjų įsimyli vienas kitą ir sutaria niekada nesiskirti. Supratę savo aplinkos amoralumą, jie nusiplėšia savo socialines kaukes ir vienas į kitą prabyla visiškai atvirai.
Tolimesnis scenarijus labai paprastas: jei Lukrecija pastos nuo Kalimako, stebukladarys gydytojas bus paprašytas tapti vaiko krikštatėviu ir nuo tos akimirkos galės tapti kone šeimos nariu – nuolat dalyvauti šeimos gyvenime, viską stebėti ir būti šalia Lukrecijos. O kai gerokai už juos abu vyresnis Ničija paliks šį nuodėmingą pasaulį, niekas Lukrecijai nebetrukdys nuolat būti kartu su Kalimaku (o gal ir ištekėti už jo). Komedijos pabaigoje choras triumfuoja: visi laimingi Florencijoje – ir apgavikai, ir apgautieji. Tik nežinia, kurie iš jų geresni.
Vergystė be prievartos
Bet esmė ne čia. Kalimakas lengvai papirkinėja visus Florencijos gyventojus, kurie jam reikalingi, – ne tik sukčių Liguriją (Ligurio), bet ir Lukrecijos motiną Sostratą, kuri už pinigus pradeda savo ištekėjusiai dukrai aiškinti, jog romanas su kitu vyru anaiptol nėra nuodėmė. Gavęs solidžią pinigų sumą, prie jos entuziastingai prisijungia ir Lukrecijos nuodėmklausys Fra Timoteo.
Štai šioje vietoje ir išlenda yla iš maišo – amoraliai ir degradavusiai Florencijai pavergti nereikia jokios brutalios karinės jėgos. Motinos dėl pinigų stumia savo dukteris svetimauti. Tą patį už pinigus daro ir dvasiškiai, stumdami į nuodėmę išpažinties pas juos atėjusias moteris. Todėl labiau už galingas ir centralizuotas valstybes – tokias kaip Prancūzija ir Ispanija – Florencijai graso jos pačios nuosmukis ir amoralumas. Amorali visuomenė negali būti nei patriotiška, nei sąmoninga. Jos net nereikia ginklu užkariauti – pakanka jai leisti galutinai degraduoti ir paskęsti vidinėse rietenose bei kovose dėl turto, galios ir prestižo. Moralinis išsigimimas neišvengiamai baigiasi politiniu kolapsu ir laisvės praradimu. Tai N.Makiavelis, kuriam šiandien linkstama priskirti visokias būtas ir nebūtas nuodėmes, suprato geriau nei bet kuris kitas politinis mąstytojas.
Florencija, anot jo, pati išsigimė XV amžiuje. Tad ne tik Italijos fragmentacija ir žiaurios miestų-valstybių tarpusavio kovos, bet ir patikimos socialinės bei moralinės tvarkos nebuvimas ir visiška demoralizacija galėjo leisti bet kuriai organizuotai galiai bet kada pavergti Florenciją.
Iš čia ir teminis bei probleminis tiltas į N.Makiavelio „Valdovą”. Tokioje korupcijos ir samdomų žmogžudysčių terpėje išlikti gali tik tobulai galios ir valdžios technologiją perpratęs valdovas, kurio siekiamybė vis dėlto būtų ne pati valdžia, o Romos Respublikos tvarkos ir įstatymo viešpatijos atkūrimas. Pagaliau juk N.Makiavelis buvo renesansinis humanistas ir aistringas Florencijos patriotas, suvokęs savo gimtojo miesto nuosmukio mastą ir iš čia kylančius politinius pavojus.
Amoralumas – be laisvės
Anaiptol neketinu teisinti ir šlovinti N.Makiavelio. Viso labo tenoriu jį interpretuoti ir suprasti jo tikrajame istoriniame kontekste. Du ano meto florentiečiai konstatavo Florencijos nuosmukį ir save naikinantį amoralumą – N.Makiavelis ir dominikonas kunigas Džirolamas Savonarola (Girolamo Savonarola), trumpai valdęs Florenciją po Medičių (Medici) dinastijos nuvertimo, sakęs ugningus pamokslus, viešai deginęs knygas ir paveikslus, naikinęs „pagoniškus” gražius daiktus bei siekęs krikščioniškos respublikos sukūrimo Florencijoje.
Žinoma, ir kova prieš amoralumą gali virsti pragaru niekuo dėtiems žmonėms – dėl to lieka neaišku, kur būtų nuvedusi Savonarolos kova prieš Renesansą, jei Popiežius Aleksandras VI nebūtų jos žiauriai sustabdęs. Pakanka prisiminti, kad Florencijos tapytojas Sandras Botičelis (Sandro Botticelli) Savonarolos buvo priverstas viešai deginti savo paveikslus. Savonarola buvo apkaltintas erezija ir sudegintas. N.Makiavelis stebėjo ir aprašė jo egzekuciją.
Bet man šiuo atveju rūpi, kad Savonarola tikėjo, jog Bažnyčia ir jos aktyvus įsiskverbimas į politiką gali įveikti visuomenės moralinę degradaciją. N.Makiavelis atmetė šitą kelią ir tikėjo brutalia, bet civilizuota politine galia, atkursiančia Romos Respublikos įstatymus ir institucijas. Kaipgi kitaip galima paveikti tokius žmones, kokius jis pavaizdavo „Mandragoroje”?
Žinoma, iš šito neseka, kad visi žmonės yra niekšai. Vaizduoti visuomenę kaip niekšų ir išsigimėlių galeriją linksta tie, kurie patys turi polinkių į autokratiją ir brutalią politiką. Šiuo požiūriu N.Makiavelis akivaizdžiai ir sąmoningai perlenkė lazdą.
Kad ir kaip būtų, jo mintis, kad amoralūs žmonės nepajėgia būti laisvi ir ilgainiui išsižada laisvės dėl materialinės gerovės, galėtų būti rimtas įspėjimas ne vienam įtakingam nūdienos Lietuvos verslininkui, politikui ar net organizacijoms, vadinančioms save politinėmis partijomis.
Laisvės atsisakiusieji
Įdomu, kad N.Makiavelis savo komedijos personažą Liguriją pristato kaip parazitą. Juk parazitas, kaip sluoksnis ar socialinė kaukė, buvo tiesiog neįmanomas reiškinys Naujaisiais amžiais. Jau vien todėl, kad ten nebebuvo vergovės. Parazitas – tai Plauto komedijos „Karys pagyrūnas” personažas, turtingų ir laisvų žmonių išlaikytinis, pataikaujantis jiems ir smaginantis juos visokiomis apkalbomis, gandais ir juokeliais. Tokius pataikūnus ir veltėdžius, kurie buvo įstrigę kažkur pusiaukelėje tarp vergo ir laisvo žmogaus (jau tarsi ir ne vergas, bet dar ne laisvas žmogus) bei kurie buvo tapę kone atskiru socialiniu sluoksniu, graikai vadino dar ir sikofantais.
Iš tikrųjų parazitai antikinėje Graikijoje buvo vergai, atsisakę jiems suteiktos laisvės bei nusprendę ir toliau gyventi turtingų žmonių sąskaita, atsisakę politikos ir laisvo žmogaus gyvenimo, bet užtat gavę savo kasdienę duonos ir pramogų porciją. N.Makiavelis ne veltui užsimena apie parazitus. Lotyniškas terminas „parasitus”, reiškęs žmogų, pragyvenantį iš turtingųjų linksminimo, kilo iš graikiško žodžio „parasitos” – pastarasis žymėjo žmogų, nuolat valgiusį prie svetimo stalo.
O nūdienos Lietuvoje Plauto ir N.Makiavelio pavaizduotų personažų tikrai netrūksta. Nesiruošiu moralizuoti, tik konstatuoju – parazitas yra net ne nepolitinis, o iš esmės antipolitinis žmogus, kuriam politika tėra galimybė prasibrauti iki šio pasaulio galingųjų ir būti turtingųjų pamalonintam. Todėl apolitiškais save laikantys profesionalai (žurnalistai, viešųjų ryšių specialistai ir įvairūs konsultantai) neretai atlieka pačią tikriausią Ligurijo funkciją. Nė kiek ne mažiau, o gal net ir labiau pavojingi politinei bendruomenei ir visam viešajam gyvenimui yra jų užsakovai, kuriems politika tampa jų merkantilinių ir su viešąja erdve visiškai nesusijusių tikslų įgyvendinimo priemone.
Gudrusis Kalimakas, šventai tikintis, kad vadovaujasi gražiu tikslu ir yra teisus, apvynioja apie pirštą visą Florenciją ir net negalvoja, kad toks veikimas pakerta civilizuoto gyvenimo pagrindus. Ligurijas, žinodamas, kad aplinkiniai yra tokie pat niekšeliai kaip ir jis pats, žino, kaip jam padėti šitą padaryti.
Šie vardai nusipelno to, kad taptų bendriniais Lietuvoje. Mes patys šiandien turime savuosius kalimakus ir ligurijus.
Leonidas Donskis
„Klaipėdos” apžvalgininkas