Tautininkų sąjungos lyderis Gintaras Songaila praėjusių metų rudenį kritikavo Europos Sąjungos Konstituciją ir daugelio Lietuvos politikų pasirinktą skubotą jos ratifikavimą Lietuvos Seime.
Šiandien jis sako, kad didžiulis lietuvių euroentuziazmas yra neracionalus ir nesąmoningas, nes atvirkščiai proporcingas netvarkai Lietuvoje ir jų nusivylimui savo valstybe.
Kaip po to, kai Prancūzijos ir Olandijos gyventojai atmetė ES Konstituciją, dabar atrodo praėjusių metų rudenį įvykęs dokumento ratifikavimas Lietuvos Seime?
Jeigu anksčiau buvo galima sakyti, kad tai buvo nepagarba savo Konstitucijai ir tautai, tai dabar išaiškėjo, jog tai dar ir visiškas aklumas ir nesuvokimas, kas vyksta aplinkui.
Ar lieka prasmė ES tęsti Konstitucijos ratifikavimo procesą, kaip kviečia kai kurių šalių, taip pat ir Lietuvos, politikai?
Manau, kad šitas procesas jokios prasmės nebeturi. Nepaisant dabar pasigirdusių interpretacijų, neva ES Konstitucijos gyvastį reanimuoti užtektų, jeigu ją ratifikuotų ir 80 proc. šalių.
Kokia, Jūsų nuomone, pagrindinė referendumų Prancūzijoje ir Olandijoje žlugimo priežastis?
Pirmiausia, priežastis yra ta, jog pastaruoju metu tarp Europos šalių visuomenių ir elito, taip pat Briuselio pareigūnų atsirado milžiniška praraja, kurios nebeįmanoma uždengti ir paslėpti popieriumi, ant jo užrašius „ES Konstitucija”. Po to, kas įvyko, jau nebeįmanoma toliau beatodairiškai žaisi žaidimo „Į Europos supervalstybę”, o būtina atsigręžti į tai, ko nori ES šalių visuomenės. Taip pat ir Lietuvoje. Manyčiau, jog ES, kaip centralizuotas politinis ar net karinis vienetas, neturi perspektyvos. Kaip ekonominė bendrija – taip.
Sakoma, jog Prancūzijos ir Olandijos „ne” ES Konstitucijai – iš dalies pavėluota senųjų Europos šalių gyventojų reakcija į ES plėtrą. Jeigu tai tiesa, ar toks signalas turi ką nors reikšti Lietuvai?
Gali būti, kad tai iš dalies ir senosios Europos protestas prieš nepamatuotą plėtrą. Priežasčių yra daug ir įvairių. Vis dėlto manyčiau, jog pagrindinė priežastis – europiečių nenoras atiduoti perdaug galių besiformuojančiai Europos centrinei valdžiai. Atkreipčiau dėmesį: prancūzai ir olandai – toli gražu ne pačios euroskeptiškiausios tautos kontinente.
Tačiau jeigu tai vis dėlto ir protestas prieš plėtrą, kaip mes, naujieji ES nariai, ir mūsų nenorintys senieji turėsime sugyventi?
Ši krizė aiškiai parodo, jog bendras ES vertybinis pagrindas, taip pat ir plėtros požiūriu, nėra labai tvirtas. O takoskyros tarp Europos Vakarų ir Rytų, taip pat Šiaurės ir Pietų yra labai aktuali problema. Jeigu galima manyti, kad skirtumai tarp žemyno Vakarų ir Rytų ilgainiui mažės, nebūčiau tikras, ar mažės takoskyra tarp Šiaurės ir Pietų.
Prancūzų filosofas Andrė Gluksmanas sako, kad bendras ES Konstitucijos priešininkų vardiklis yra antiliberalizmas, antiamerikietiškumas ir priešinimasis potencialiam emigrantų antplūdžiui. Ar Europa su tokiomis pažiūromis turi kokią nors perspektyvą?
Nesutinku, kad ES Konstitucijos priešininkų bendras vardiklis yra antiamerikiškumas. Nes kaip tik gimstančios Širako-Šrioderio-Zapatero trijulės flirto su Putinu tikslas buvo tas, kad ES taptų supervalstybe ir taptų priešstata Jungtinėms Valstijoms. Manyčiau, jog kaip tik JAV simpatikai nepritaria Europos federalizavimui.
O kas, Jūsų nuomone, galėtų jungti senuosius ir naujuosius ES narius?
Nemanau, kad gali suvienyti kokios nors voliuntaristinės doktrinos. Kad ir kokios jos būtų – „krikščioniški ES pagrindai” ar „vadovaujantis Briuselio vaidmuo”. Tai aišku absoliučiai – ypač, jeigu prieš Europos imperinius užmojus pasisako net prancūzai. Manyčiau, kad intensyvėjant globalizacijos procesams solidarumas ir tarpusavio supratimas tarp tautų turi perspektyvą. Klausimas tik – kaip joms pavyks suderinti ekonominius interesus: ar bus einama biurokratinio reguliavimo būdu, ar atvirkščiai – ekonominiai barjerai bus mažinami.
Lisabonos strategija, ekonominių barjerų mažinimas yra gerai. Tačiau teko skaityti Prancūzijos prezidento citatą: „Liberalizmo doktrina Europoje yra lygiai tokia pat pavojinga, kaip ir komunizmo”. Turėdamas tokį požiūrį Žakas Širakas – toli gražu ne vienišas…
Kažin, ar liberalizmas apskritai yra ideologija. Tarkime, jeigu JAV visuomenę laikytume pakankamai liberalia, šalia jos narių individualizmo, laisvos ekonomikos turime pastebėti ir nemažą puritoniškumą, puoselėjamas šeimos vertybes. Europoje aš regiu atvirkščią procesą: liberalizmas čia klesti vertybių sistemoje, o dažnos šalies ekonomikoje – socializmas. Tai pats nedėkingiausias derinys.
Amžinas rusų klausimas – „Ką daryti?”, panašu, artimiausioje ateityje taps aktualus europiečiams. Kai kas tvirtina, kad ES Konstitucijos žlugimas gali išvalyti kelią kitoms, gal net pamirštoms europinėms idėjoms. Kokios jos galėtų būti?
O būtent – sugrįžimas prie nuosaikių tradicinių, nacionalinių visuomenių puoselėjimo. Tai ne tik pagrindas vystytis kiekvienai iš Europos tautų, bet ir pagrindas jų bendradarbiavimui. Su sąlyga, kad jos ateityje nebus dirbtinai plakamos į kažkokius neaiškius bendrus katilus. Mat ten, drumstame vandenyje, dažniausiai neberandama į ką atsiremti. Šiuo metu Europoje propaguojama, neva tolerancija kitoniškumui ir yra viena didžiausių vertybių. Manau, jog neatsakinga tolerancija yra blogiau už atsakingą netoleranciją.
Kažkada tvirtinote, kad Lietuvą visiškai patenkina dabar galiojanti 2001-aisiais priimta ES Nicos sutartis. Tačiau vargu, ar europinės iniciatyvos sustos ties tokiu integracijos lygiu. Ką Lietuva gali pasiūlyti Europai?
Šiandien Lietuva bene pirmauja narystei ES pritariančiųjų skaičiumi. Į klausimą – kodėl, aš atsakau taip: kuo didesnė netvarka mūsų šalyje, juo didesnis nepasitikėjimas mūsų valdžia ir valstybe, tuo didesnis nepamatuoto euroentuziazmo lygis. Tuo lyg ir didesnė viltis, kad mums kažkas iš Briuselio padės geriau susitvarkyti. Tai išvirkščias euroentuziazmas. Ir jeigu mes nesugebėsime susitvarkyti savo valstybėje, sugrįžti prie savos pilietinės visuomenės kūrimo, niekam nebūsime įdomūs. O juo labiau – nelabai ką tegalėsime ir kitiems pasiūlyti.
Rytas Staselis