„Na, ir ką ten visą pusvalandį kalbėjote, užsidarę kabinete su šefu?” – klausia bendradarbiai, vos išeina pro viršininko kabineto duris. Atsakymas – „Apie naują projektą” – ne iš karto ateis į galvą. Juk iš tiesų prašėte padidinti atlyginimą, tačiau visiškai nenorite to aptarti su kolegomis. O meluoti – nemokate… Ką gi atsakyti?
Tėvai, draugai, kolegos kartais mums pateikia tokių klausimų, kad pasijaučiame įvaryti į kampą. Būtent todėl, kad nemokame meluoti.
Žmonės yra smalsūs. Jeigu jiems leisite – jie su malonumu aptars jūsų kojinių raštą, su kuo ir kaip gyvenate bei kitus dalykus, kurie liečia tik jus. Jeigu į jų klausimus visad atsakinėsite nuoširdžiai – jie būtinai pasiteiraus, kiek uždirbate ir kaip sutariate su pirmąja vyro žmona.
Mus nuo mažų dienų mokė: meluoti negražu! Šito ir patys mokome savo vaikus. O kaipgi „melas dėl išsigelbėjimo”? Argi nebūna situacijų, kai esame priversti atsakyti gudriai – šiek tiek iškreipdami tiesą? Kartais išgirsti teisybę tiesiog nepakenčiama. Ir klausiantysis tikisi, jog pameluosite…
Nepatogūs klausimai
Egzistuoja keletas sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakyti nuoširdžiai nerekomenduojama. Pavyzdžiui, šefo klausimas: „Kodėl vėluojame?”
Į jį atsakyti dera akimirksniu, todėl atsakymą verčiau sugalvokite vos išėję iš namų arba įstrigę automobilių kamštyje. Jeigu vėluojate todėl, kad pramigote arba laukėte, kol nudžius nagų lakas, reikia iš anksto sugalvoti, ką pasakysite kolegoms. Variantai: sulūžo durų spyna; kaimynai užliejo butą vandeniu; sprogo mašinos padanga. Tinka bet kokia priežastis, kuri nepriklauso nuo jūsų valios.
Parepetuokite ir veido išraišką. Meluoti reikia ištikimai žiūrint į akis.
Kitas dažnas klausimas – „Ką veiksi šį vakarą?”. Net tuo atveju, jeigu klausia žmogus, kuriam jūs noriai leistumėte pakoreguoti jūsų vakaro planus, vis tiek neatsakykite – „Nieko”. Toks atsakymas „nieko”, nors ir teisingas, skamba nekaip. O „virsiu uogienę” – nuobodžiai ir kažkaip per daug asmeniškai. Geriausia – nutaisyti mąslią veido išraišką ir atsakyti, jog planavote eiti su draugais į filmą, bet dar nespėjote susitarti.
„Kas toje nuotraukoje?” Jeigu ketinate palaikyti glaudžius santykius su vaikinu, kuris, žvelgdamas į fotografiją, jūsų klausia apie tipą, švelniai apkabinusį jus per liemenį, nesakykite tiesos. Užtenka: „Draugės vaikinas”. Suprantama, kad knieti sukelti šiokį tokį pavydą, tačiau tai nesuteiks džiaugsmo nei jam, nei jums.
„Kaip sekasi?” – į šį klausimą visuomet tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis irgi turi problemų, todėl atsakymo „Puikiai!” – pakanka. Nereikia įsileisti į ilgas kalbas apie nesėkmingą vizitą pas odontologą, prakiurusį tualeto bakelį ar blogus vaiko pažymius. Kuo trumpiau atsakysite – tuo geriau. Pašnekovas jums bus dėkingas.
„Gal paskolintum pinigų?” Klausimas, galintis sugriauti ir pačią tvirčiausią draugystę. Jeigu nesate tikri, ar prašytojas laiku grąžins skolą, verčiau sugalvokite mandagų melą. „Tikrai paskolinčiau, bet ką tik pats pasiskolinau.” Ir patarkite ką nors konkretaus: pasiskolinti iš buhalterių ar kito kolegos, kuris visada turi pinigų…
„Aš tokia stora, ane?” Nuoširdumas šiuo atveju žmogų gali nužudyti. Neatsakyti nieko – irgi nepadoru. Verčiau verskite kaltę suknelei, kuri „šiek tiek storina”, iškoneveikite pardavėją, kuris įsiūlė ne tą dydį, ir pridurkite: „O šiaip tu atrodai klasiškai!”
„Kas naujo, vaikeli?” – amžinas klausimas, kurį mums pateikia tėvai nuo mažų dienų iki žilos senatvės. Žinoma, puiku, kai gali tėveliams papasakoti, kiek kartų nėrei su akvalangu į Raudonąją jūrą ir kokią iš kojų verčiančią tatuiruotę pasidarei ant kairiosios krūties. Bet… ar verta? Kai kurios mūsų gyvenimo naujienos gali išgąsdinti mamą, nuliūdinti tėtę ir sukelti infarktą senelei. Ar ne geriau papasakoti tėvams, kokias knygas pastaruoju metu skaitote? Ir jiems, ir jums bus ramiau.
Tiesą, bet ne visą
Nuo nemalonių gyvenimo reiškinių, tarp jų – ir nepatogių klausimų, niekur nesidėsite. Jie visada jus atras. Neverta gadintis nuotaikos – verčiau išsiugdykite imunitetą. Turėkite po ranka keletą standartinių, paprastų ir mandagių atsakymų. Tegu jie nebus nuoširdūs ir teisingi, užtat – aplinkiniams neskausmingi ir nepavojingi.
Žinoma, geriau būtų niekada nemeluoti, o sakyti, anot vienos aktorės, „tiesą, ir tiktai tiesą, bet… ne visą”.