Lietuva priklauso Europos šalių grupei, kurioje net 62 procentai 15-mečių jau bando rūkyti
Sveikos gyvensenos įpročių mokyklinio amžiaus vaikų studija 35 Europos valstybėse analizavo, kaip paplitęs tarp paauglių rūkymas. Tyrėjus nuliūdino tai, kad jau 11-15 metų paaugliai vis drąsiau užplėšia dūmą. Net 11 metų vaikai jau būna surūkę ne vieną cigaretę.
Nori būti „kieti”
Kartais dėl vaikų nuklydimų labiau rūpinasi seneliai nei jų gimdytojai. Birutė G. iš Prienų, pasiūliusi šią temą, net susigraudinusi pasakojo, kad jos anūkai Tomas ir Deivis paslapčiomis jau rūko, nors turi dešimt ir vienuolika metų. Moteriai svyra rankos, kad į tai nekreipia dėmesio jų tėvai – prisiekę rūkaliai.
Specialistai tvirtina, kad labai ankstyvoje jaunystėse užtrauktas pirmasis „nekaltas” dūmelis ypač svarbus, nes lemia vėlesnį potraukį. Pastebėta, kad berniukai rūkyti pradeda anksčiau nei mergaitės. Pirmieji priklausomybės simptomai pastebimi praėjus vos kelioms savaitėms po pirmosios atsitiktinės cigaretės.
Kodėl vaikai pradeda rūkyti? Šeimos specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad dažniausiai pabandyti pasiūlo mokyklos draugai. Tai tarsi bendraminčių suokalbis, tai noras greičiau tapti suaugusiaisiais, mėginimas sekti „kietais bičais” ar garsiais artistais, dainininkais ir pan. Tačiau specialistai mano, kad kur kas greičiau pradeda rūkyti vaikai, kurie prasčiau save vertina, sunkiau mokosi ar turi socialinių problemų.
Rūkyti, gal net to nenorėdami, paskatina tėvai. Rūkančios motinos kūdikis su jos pienu gauna pirmąją nikotino porciją. Vėliau vilioja amžinai prirūkyto kambario „egzotika”. Savo juodą darbą atlieka ir su pinigais bei priemonėmis nesiskaitanti tabako gamintojų reklama, prekės prieinamumas, nes pardavimas beveik nekontroliuojamas. Rūkalų gamintojai verčiasi per galvą, kad tik pritrauktų naujas aukas: į cigaretes prideda įvairių paskaninimų, aromatinių medžiagų, tarsi jos surūkytos jau nedvoks, gal net kvepės, o rūkymas taps malonus ir saugus užsiėmimas.
Pažeidžiamos žmogaus teisės
Rūkymo žalą galima nagrinėti įvairiais aspektais. Dažniausia – dėl poveikio sveikatai (rūkantys 15 metų greičiau pasensta). Veikia nusikalstami dėsniai, nes rūkalai dažniausiai perkami kur pigiau, o tai skatina kontrabandą, turgaus prieigose sunku prasibrauti pro pulkus čigonų, kurie labai įkyriai siūlo savo prekę. To, žinoma, „nepastebi” teisėtvarkos pareigūnai, nes žino, kad ši spekuliantų rūšis labai „slidi”. Jie gerai žino, kokį kiekį kontrabandos laikyti krepšyje, kad neviršytų Baudžiamojo kodekso nustatytos normos.
Negalima nematyti kasdien pasitaikančių neetiškų, sakytume, chuliganiškų poelgių. Štai pajuda vėluojantis autobusas. Tada ne vienas meta pusiau surūkytą cigaretę po automobilio ratais. Prieš tai, taupumo sumetimais, kuo giliau įtraukęs dūmą, kurį išpučia jau autobuse. Nesunku nuspėti, kaip jaučiasi šalia sėdintis nerūkantis keleivis, kuris galbūt net iki kelionės pabaigos bus priverstas kvėpuoti pragariškais kvapais.
Gydytojai sako, kad nerūkančiojo buvimas valandą nevėdinamoje prirūkytoje patalpoje prilygsta keturioms surūkytoms cigaretėms. Apie 60 procentų iš rūkančių šeimų vaikų dažniau serga plaučių ligomis, jų kraujyje aptinkama nikotino. Jeigu šeimoje yra bent vienas rūkalius, tai savo artimiesiems jis net penkis kartus sudaro didesnį „šansą” susirgti alergija, bronchitu, ar bronchine astma.
Tokiame kontekste darosi logiški reikalavimai kavinėse, restoranuose, kitose žmonių susibūrimo vietose rūkaliams įrengti savotiškus rezervatus, įsteigti nerūkymo zonas tam tikrose gatvėse ar aikštėse. Nerūkančiųjų noras kvėpuoti švaresniu oru vis dažniau atsiranda ir žmogaus teisių apsaugos institucijų darbotvarkėse.
Lengva pradėti – sunku mesti
Darbą sunkina tai, kad dažnai patys „kovotojai” … traukia cigaretę, todėl tokie neefektyvūs draudimai. Kas jau kas, bet medikai gerai žino (turėtų žinoti) tokių įpročių žalą, bet, žiūrėk, ir baltą chalatą apsivilkęs, kartais net pacientų akivaizdoje, nesigėdi išsitraukti žiebtuvėlį.
Logiška galvoti, kad kur kas lengviau rūkyti nepradėti, nei vėliau ilgai kankintis dėl abstinencijos. Mokslininkai įrodė, kad dauguma jaunimo nori mesti rūkyti, bet tik nedaugeliui tai pavyksta. Mergaitės bando mesti dažniau, bet tai padaryti geriau pasiseka berniukams. Rūkymo prevencijos programos turėtų prasidėti jau darželyje, pradinėse mokyklose.
Šio žalingo įpročio atsisakymo motyvai ir būdai gana individualūs, bet specialistai duoda keletą apibendrintų patarimų. Pasaulinė praktika rodo, kad sėkmingiausiai atsisakoma, kai metama rūkyti staiga. Pagrindinis tokio apsisprendimo devizas: „Nerūkyti niekada ir nė su kuo, kad ir koks būtų pretekstas”. Verta užsiimti savitaiga, įsikalbėti, kad esame stiprūs, namiškių ir kolegų paprašyti, kad jie to nesiūlytų, kad prie jūsų nerūkytų. Nors kiti specialistai tvirtina atvirkščiai: naudinga pasisukinėti ir pajausti bjaurią tabako smarvę.
Jeigu nepavyksta mesti net nusistačius konkrečią datą, tada galima pamėginti palaipsniui, pavyzdžiui, liautis rūkyti namuose, po to – darbe, gatvėje, nerūkyti nevalgius, mažinti cigarečių skaičių, giliai neįtraukti dūmų. Gal net išmesti žiebtuvėlį ir pakelį, giliai tikint, kad daugiau jų nebeprireiks. Stresinėse situacijose nesirausti po kišenes, bet atsipalaiduoti, išgerti vandens, sučiulpti saldainį, nukreipti mintis kitur.
Specialistai sako, kad po 6 valandų sumažės kraujospūdis, pulsas taps normalus, po paros pradės efektyviau dirbti plaučiai, po dviejų nerūkymo dienų žmogus atgaus normalią uoslę. Tačiau prireiks kelių savaičių, kol išsivalys plaučiai, o kol atsistatys rankose ir kojose normali kraujotaka, reikės palaukti porą mėnesių.Tik po metų sumažės rizika susirgti infarktu ir tik po penkmečio būsime kaip nerūkantieji.
Julius Lenčiauskas