„Lukoilas” žengia į Mažeikius „papirkęs” premjerą malonėmis jo žmonai. „Gazpromas” Baltijos jūros dugnu netrukus įsiskverbs į Europos Sąjungą, užuot tai padaręs per mūsų žemę. Briuselis Vilniaus akivaizdoje atvirai flirtuoja su Maskva…
Konservatoriai turėtų įsignybti, ar nesapnuoja. Geresnių pozicijų mėginimui sugrįžti į valdžią nė nesugalvosi.
Tėra vienintelė problema: kai Andrius Kubilius arba Rasa Juknevičienė kalba apie grėsmes, ateinančias iš Rusijos, jais labai sunku patikėti. Rytinių Lietuvos vartų sarginio šuns vaidmenį jie vaidina be įkvėpimo žymių, todėl visą laiką lauki, kada gi jiedu nusižiovaus po eilinio „Tėvynė pavojuje”.
Tačiau talento stoka – ne pagrindinė problema. Blogiau tai, kad konservatorių spektaklis „Rusai puola” neturi nieko bendra su realiomis grėsmėmis, ateinančiomis iš Rusijos. Tos grėsmės niekur neišnyko, kaip neišnyko ir dar didesnė grėsmė – kad mieli partneriai iš NATO ir Europos Sąjungos dėl gyvybiškai Lietuvai svarbių dalykų susitaria per mūsų galvas. Deja, apie tai konservatoriai kalba mažiausiai, nes visos jų pastangos nukreiptos vidaus priešų paieškai.
Konservatoriai Rusijos šmėklą išsišaukia tik tuomet, kai tai atitinka jų politinius interesus. Įrodymai – po nosimi. Įgrisęs, nuolat kartojamas, bet aktualumo nepraradęs pavyzdys: konservatorių elgsena per KGB rezervistų skandalą. Kol žiniasklaidos puslapiuose figūravo vien Arvydas Pocius ir Alfredas Pekeliūnas, konservatoriai buvo it pitbuliai. Dar kiek, ir įkibs į gerkles tėvynės išdavikams. Tačiau štai atsiranda trečias – Antanas Valionis su savo pačia klaidžiausia iš visų biografija, ir konservatoriai ūmai nuščiūva… Ne, priešingai. A. Valionio „kagėbizmo” fakto paviešinimą susieja su Rusijos kėslais nuversti tokį antirusišką ministrą. Pakeliui patyliukais iš dienotvarkės išbraukiamos ir A. Pociaus bei A. Pekeliūno bylos. Klausimas vienas – kodėl?
Atsakymas irgi vienas – interesai. A. Valionis priklauso socialliberalams – silpnajai valdančiosios koalicijos grandžiai. Soclibai elektoratu dalijasi su socdemais, todėl jų bendradarbiavimas valdžioje yra dviejų konkurentų kompromisas, kuris žlugs vos prasidėjus rinkiminei kovai.
Pamaloninę Artūrą Paulauską dėl A. Valionio, konservatoriai gali tikėtis soclibų atsidėkojimo jų viešųjų ryšių kampanijose. Tarkime, toje, kurios metu dešinieji mėgina nusišveisti į jų reputaciją giliai įsiėdusią „Mažeikių naftos” dėmę. Geresnės progos nei naujas gamyklos perpardavimas nė nesugalvosi. Todėl jie ir dedasi gelbėtojais, nors realiai gelbsti tik patys save, nes nėra tokie kvaili ir žino, kad „Mažeikių nafta” veiks tik tuomet, kai ją valdys Kremliaus malonėje esantys naftininkai. Žino, tačiau kelia triukšmą, nes dabar tai politiškai apsimoka.
Galima būtų konservatoriams atleisti šią nuodėmę, juk ne jie vieninteliai politikoje taiko gariūniško verslo metodus. Tačiau nenuoseklus, su sunkiai prognozuojamais aktyvumo ir visiško pasyvumo periodais konservatorių spekuliavimas Rusijos tema sudaro įspūdį, kad šalyje yra politinė jėga, kuri nuolat budi Lietuvos interesų sargyboje.
„Bagdade viskas ramu”, nes jame nuolat budi įtari landsbergiečių sargyba. Deja, tai labai klaidinantis ir pavojingas įspūdis, nes Rytinių Lietuvos vartų iš tiesų nesaugo niekas. Jie – plačiai atlapoti.
Rūta Grinevičiūtė