Atsiprašymai tampa mūsų veiklos norma. Atsiprašyti, nesvarbu už ką, bet atsiprašyti. Svetimas lėktuvas pažeidė Lietuvos oro erdvę, o Lietuvos krašto apsaugos ministras priima pažeidėją (žmonai dar įteikia gėlių) savo rezidencijoje, lyg atsiprašydamas už tai, kad po lakūno kojomis pasimaišė Lietuvos žemė.
Su kaimynais reikia sugyventi, bet neprarasti savo orumo. Džiaugiamės gerais santykiais su Lenkija, bet lygiateisiškumo – nė kvapo. Lietuvoje lenkų mokyklos finansuojamos iš valstybės biudžeto, o lenkai vos kelioms lietuviškoms mokyklėlėms nenori skirti lėšų. Lietuvoje veikia rusiškos ir baltarusiškos mokyklos. Jos taip pat gyvena iš valstybinių lėšų. Baltarusijoje mes statome lietuviškas mokyklas, bet dalį patalpų už ačiū atiduodame baltarusiams.
Kaimynai reikalauja sau vis daugiau ir daugiau pagarbos. Gerbiu Lenkijos ministrus, kurie susirūpino dėl nugriauto sutrūnijusio obelisko, pastatyto lenkų kariams, siekusiems Lietuvą prijungti prie Lenkijos, bet negaliu gerbti puolusių atgailauti išsigandusių Lietuvos pareigūnų.
Išgyvename lemtingą tautos būvį. Gėdijamės būti lietuviais. Kiekviena tauta puoselėja savo kultūrą. Nepriklausoma valstybė – jos garantas. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį buvo priimti gana geri kalbos ir kultūros vertybių apsaugos įstatymai. Bet praėjusią Seimo kadenciją Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku tapus Rolandui Pavilioniui, buvo užsimota likviduoti Valstybinės kalbos komisiją. Nors jo veiksmams nepritarė valdančioji dauguma, kuriai jis priklausė, vis dėlto komisijos vadovybė buvo pakeista, o kalbos inspekcija atskirta nuo jos kamieno – kalbos komisijos. Nenuostabu, kad po to prasidėjo keistų dalykų.
Daug diskutuota, kaip rašyti Lietuvos piliečių, nepanorusių būti lietuviais, pavardes (neteko girdėti, kad kokia nors mūsų institucija reikštų pretenzijas, kad Lenkijoje ar Vokietijoje lietuviškos pavardės nerašomos lietuviškai). Vyriausybė ryžtasi papildyti lietuvišką abėcėlę. Naujoji Kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė skuba pritarti. Dar daugiau: ponia Smetonienė samprotauja apie kalbos reformą, nes taip moksleiviams būtų lengviau.
Kartais atrodo, kad Švietimo ir mokslo ministerija mėgina išguiti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo. Visos okupantų pastangos tai padaryti buvo nesėkmingos. Okupantai susitaikė, kad disertacijos gali būti rašomos lietuvių kalba. Iš disertacijų vadovų bei gynimo komisijos narių nereikalauta, kad jie turėtų paskelbti darbus rusų kalba. Dabar situacija visiškai kita.
Švietimo ir mokslo ministrai keitėsi, bet liko nuostata, kad net Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje tų šalių kalbomis išspausdinti mokslo veikalai mažiau vertingi negu kur nors Zaire ar Zambijoje atspausdintas straipsnelis anglų kalba. Mokslininko pripažinimas Lietuvoje netenka reikšmės.
Šie mano nuogąstavimai dar kartą pasitvirtino, kai pasirodė, kad negalima įtraukti į disertacijų gynimo tarybą garsiausios Lietuvoje literatūrologės, Valstybinės premijos laureatės profesorės Viktorijos Daujotytės, nes ji per pastarąjį penkmetį užsienyje anglų kalba paskelbė tik vieną straipsnį. Pasiekėme aukščiausią marazmo viršūnę: Lietuvoje gali būti neišspausdinęs nė vieno mokslinio straipsnio, niekam nežinomas, bet jei esi pakankamai landus, paskelbi porą menkų straipsnelių Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, tampi prestižiškiausiu Lietuvoje mokslininku (gali vadovauti doktorantams, būti įvairiausių tarybų nariu, tau mažins darbo krūvį, ir mažai kam rūpės, ką esi ten parašęs…).
Mes tampame panašūs į XVI amžiaus Lietuvos bajorus, kurie vengė šnekėti lietuviškai (tą kalbą jie paliko baudžiauninkams). Bajorai nutauto, laimė, liko kaimiečių, bet dabar ir jų kaskart vis mažiau.
Bronius Genzelis