Vilniaus senamiesčio dominijos kaimynystėje esančioje galerijoje „Slavų ratas” veikia keturių prieš porą metų Vilniaus dailės akademiją baigusių keramikių bendrakursių darbų paroda.
Kaip pabrėžė menininkės, jas sieja ne tik draugystė, kūryba, bet ir motinystės džiaugsmas – visos augina vaikus, kurie kartu su mamomis atidarė parodą.
Evelinos Jagelavičiūtės darbas „Medunešis” bene geriausiai atspindi meną ir šeimos židinį kuriančių parodos moterų kasdienybę: avilys, žiedadulkių taku pažeme skrendančios bitutės, indai primena buitinius moters, namų darbininkės, maitintojos, vaidmenis. O bičių skrydis sieniniuose kūrinio fragmentuose, tuose pilkšvai rusvuose debesėliuose, išreiškia kūrybos polėkį.
Agnės Gecevičienės „Laukimas” – apie dvi viena nuo kitos atskirtas būtybes, kamuojamas daugybės sunkių išsiskyrimo, ilgesio minčių. Taip pat menininkės kūrinį galima suvokti kaip konvejerinio gyvybės atsiradimo industrinėje visuomenėje parodiją.
Gyvybės pradžios tema intriguoja ir bendravardę Agnės kolegę Miliauskaitę-Tulabienę. Savo darbe „Genezė” lyg mokyklos lentoje ji rašo paslaptingą, laiko tėkmės, kaitos ženklų kupiną žmogaus kilmės formulę.
Trys apkūnios, ornamentuotos, kubistinės tapybos įkvėptos ir „įkvėpusios” moterų figūros sudaro Kristinos Zazerskienės darbo „Bobų pliažas” grupę. Pavadinimą gerai atspindi ne tik laisva, tingi laikysena, nesuvaržyti poilsiautojų kūnai, bet ir keraminis balkšvų, rausvų ir rusvų figūrų įdegis.
Galerija „Slavų ratas”, pasak parodų kuratorės Jolantos Tubutytės, plečia lankytojų ratą ir kviečia visus, ypač jaunus menininkus, eksponuoti savo kūrybą jos erdvėje.
Mindaugas Klusas