Konfrontacija dėl Turkijos narystės – ir Lietuvoje

Šiandien į kitą lygį turėtų peraugti daugiau nei keturis dešimtmečius trukę ES ir Turkijos santykiai. ES lyderiai praėjusių metų gruodį nusprendė, kad musulmoniška valstybė derybas pradės spalio 3-iąją, tačiau įtampa padidėjo, Ankarai atsisakius pripažinti Kipro vyriausybę.

Vakar iki vėlyvo vakaro ES šalių užsienio reikalų ministrai sprendė, ar pranašiški taps septintajame dešimtmetyje Europos Komisijai vadovavusio Valterio Holšteino žodžiai, kad kultūriškai ir politiškai „Turkija yra Europos dalis”.

Tuo, regis, neabejoja keliolika Lietuvoje gyvenančių turkų. Jie vakar su didžiuliu jauduliu sekė įvykius Liuksemburge ir reiškė viltį, kad būtent Turkija taps 26-ąja Europos klubo valstybe. Priešprieša dėl Turkijos klausimo vakar buvo jaučiama ne tik tarp ES diplomatijos vadovų, bet ir tarp Lietuvos turkų bei armėnų. Pastarieji reiškė viltį, kad mūsų šalies politikai sieks, jog Turkija pripažintų Armėnijoje vykdytą genocidą.

Kaune rado daugiau galimybių

Dešimt metų tarp Briuselio ir Ankaros galiojanti muitų sąjunga, ekspertų vertinimu, geriausiu atveju tik po keliolikos ar keliasdešimties metų galėtų virsti visaverte musulmoniškosios Rytų valstybės naryste ES.

Tokiu atveju ES gyventojų skaičius išaugtų maždaug 90 milijonų, o Turkija taptų daugiausiai gyventojų turinčia šalimi nare, vadinasi, turėtų daugiausiai balsų Europos Parlamente ir Taryboje, tuo pačiu ir didesnę įtaką nei didžiausios Europos ekonomikos – Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija.

Kaip ir dabartinių Turkijos vadovų, Lietuvoje gyvenančių turkų nevilioja tolima perspektyva. „Europos mums reikia dabar, o ne po 20 metų”, – kalbėjo Lietuvoje savo verslą turintis turkas Avnis Yelis.

Kaune jis gyvena kelerius metus ir sako, kad Turkija jau seniai tapo civilizuota ir demokratiška valstybe, o jos įvaizdis Europoje turėtų keistis gerokai greičiau nei pastaraisiais dešimtmečiais.

„Nesuprasčiau, jei Europa Turkijai pasakytų „ne”. Kitaip nei kitiems mano tautiečiams, man didelės naudos narystė neatneš, nes turiu Suomijos pilietybę, tačiau milijonai turkų nori pasijusti visaverčiais europiečiais”.

Lietuvoje jis seniai sako tapęs savu ir mūsų šalyje prisipažįsta radęs tokių galimybių, kurių Skandinavijos šalyse jau seniai nėra. „Kaune buvo lengviau įsikurti ir pradėti verslą, iš kurio galėčiau gyventi”, – kalbėjo restorano „Rytietiški patiekalai” bendrasavininkis.

A.Yelis Lietuvoje jaučiasi tarsi namuose, tačiau daug keliaujantis vyras pripažįsta, kad Europoje turkai stebimi kiek kreivoku žvilgsniu.

„Į mūsų šalies kurortus plūsta tūkstančiai europiečių, visus draugiškai priimame. Nesuprantu, kodėl Europa mums nėra tokia svetinga”, – retoriškai klausė vyras.

Toks Lietuvoje gyvenančio turko įspūdis tikrai nėra vien požiūrio rezultatas. Savaitgalį paskelbtos apklausos rodo, kad net trys iš penkių turkų nepasitiki Europos Sąjunga. Tik 17,5 proc. iš apklaustų 1834 žmonių sakė, kad jie pasitiki ES.

Šis skaičius parodo, kaip per pastaruosius metus sumažėjo turkų entuziazmas narystės klausimu. Dar 2004 metais net 67,5 proc. turkų manė, kad Turkija tikrai turėtų įstoti į ES. Šiemet taip manančiųjų sumažėjo iki 57,4 proc. Ir ES piliečiai Turkijos narystės klausimu nėra nusiteikę entuziastingai.

Svajoja apie ES piliečio pasą

Hakanas Cabukas Lietuvoje gyvena dvejus metus. Turkijoje su būsima žmona susipažinęs vyras vis dar nekalba lietuviškai. Vienintelė kalba, kurią jis moka – turkų, tačiau tai jam netrukdo laimingai gyventi Kaune ir su lietuve žmona auginti dvejų metų sūnų.

Ko gero, jis geriau už bet kuriuos Europos politikus, nuolat kalbančius apie kitokį Turkijos žmonių mentalitetą, nuolat pažeidinėjamas žmogaus teises ir moterų diskriminaciją, gali lyginti krikščioniškąją Europą ir musulmoniškąją Turkiją.

„Nemanau, kad esame tokie skirtingi, jog negalėtume gyventi kartu, – įsitikinęs Hakanas. – Labai myliu savo žmoną ir Lietuvoje esu laimingas. Jeigu mes galime sugyventi, kodėl negalėtų ir visi likusieji europiečiai”.

Šeimai netrukdo ir skirtingos religijos. Hakanas šypsosi paklaustas, kokią religiją išpažins jo sūnus. „Už jį to negalime nuspręsti, jis pats turės pasirinkti”, – kalbėjo Lietuvoje gyvenantis turkas.

Lietuvoje rytietiškus patiekalus gaminantis vyras sako, kad jų šeimoje pareigomis dalijamasi ne pagal lytį. „Jokios diskriminacijos negali būti. Gal mes skiriamės mentalitetu, tačiau tikrai nežeminame moterų”, – tikino H.Cabukas, svajojantis turėti ES pilietybę.

„Juk skiriasi rusų ir lietuvių mentalitetas, tradicijos, bet juk galime kartu gyventi”, – jam antrino A.Yelis ir tikėjo, kad vakar iki vėlyvo vakaro posėdžiavę ES užsienio reikalų ministrai neatsisakys savo įsipareigojimo tiltu tarp Azijos ir Europos vadinamai valstybei.

Armėnė ragina nepamiršti genocido

„Turi būti pripažintas mūsų tautos genocidas. Kitaip apie narystę negali būti nė kalbos”, – XX amžiaus pradžioje patirtos skriaudos negali pamiršti Lietuvoje gyvenantys armėnai. Neišsprendus šio klausimo, Turkija, ko gero, netaps ES nare.

Ir Europos Parlamentas trečiadienį parėmė prasidėsiančias derybas su Turkija, tačiau reikalavo, kad Ankara šių derybų metu pripažintų Kiprą, taip pat tai, kad 1915 metų armėnų žudynės Osmanų imperijoje buvo genocidas. Šis klausimas Turkijai yra labai opus.

Armėnai teigia, kad per žudynes Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išžudyta iki 1,5 mln. jų tautiečių, bet Ankara tvirtina, kad minėtos žudynės nebuvo metodiškas genocidas.

Osmanų imperija buvo dabartinės Turkijos, kurią Armėnija ir daugelis kitų šalių laiko genocido vykdytoja, pirmtakė, tačiau Turkija neigia, kad tokios žudynės apskritai kada nors vyko. Lietuvoje gyvenančių armėnų teigimu, iki šiol turkai ir armėnai gyvena tarsi šuo su kate.

Krikščioniškoji Armėnija nėra įtakinga valstybė, lyginant su Turkijos advokate kelyje į ES vadinamomis Jungtinėmis Valstijomis, tačiau Lietuvoje gyvenantys armėnai sako, kad jie visuomet kalbės apie savo šeimų tragedijas.

Tiesa, daugelis tai daro anonimiškai, nes sako vengiantys nemalonumų. Kaune jau keliolika metų gyvenanti armėnė skausmingai prisiminė savo šeimos tragediją ir tai, kad 1915 metais buvo išžudyti visi jos močiutės artimieji, tačiau po pokalbio pareikalavo laikraštyje nebespausdinti jos pavardės ir nuotraukos.

„Supraskite, nieko neturiu prieš turkus, tačiau jų valdžia turi pripažinti tai, ką padarė. Kodėl žydų genocidas vadinamas didžiausiu nusikaltimu žmonijos istorijoje, o armėnų žudynės iki šiol nepripažįstamos?” – klausė moteris.

Jos asmeninė patirtis puikiai iliustruoja kaimyninių Armėnijos ir Turkijos santykius. Kai prieš kelerius metus moteriai teko lankytis Turkijoje, ji nedrįso prisipažinti esanti armėnė, nes turkų neapykanta šios tautybės žmonėms vis dar yra milžiniška.

„Gal dėl to, kad esame skirtingi, mus mažai kas sieja. Tikiu, kad Lietuva ir kitos ES šalys nepamirš mūsų tautos nelaimės”, – vylėsi moteris.

Lietuva remia Turkijos siekį

Galbūt armėnės raginimai bus išgirsti, tačiau iki šiol Lietuvos pozicija Turkijos narystės ES klausimu buvo gerokai lankstesnė nei kai kurių kitų ES valstybių.

Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis su kolegomis iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių vakar sprendė, ar pradėti stojimo derybas su Turkija.

ES ambasadoriams ketvirtadienį nepavyko susitarti, ar pradėti pokalbius su Turkija dėl jos narystės bloke, tačiau Lietuvos diplomatijos vadovas laikėsi pozicijos, kad Europa turi laikytis savo įsipareigojimų ir pradėti derybas. Panašios pozicijos laikosi ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas.

„Derybos turėtų būti pradėtos kaip numatyta, nors problemų iki šiol yra gana daug, visų pirma – Kipro klausimas”, – pažymėjo parlamentaras. J.Karoso manymu, pradėtos derybos dėl stojimo į ES turėtų išjudinti įstrigusį kai kurių klausimų sprendimą.

Anot jo, Turkijos narystė Bendrijoje būtų naudinga saugumo požiūriu. Be to, tai esanti demokratiškiausia iš visų musulmoniškų šalių. Tačiau kartu komiteto vadovas pabrėžė, kad prieš prisijungdama prie bloko Turkija turėtų atitikti visus kriterijus, kurie buvo keliami iki šiol narystės siekusioms valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai.

Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas apie tai, kad Lietuva remia Turkijos narystę ES ir tikisi, kad derybos su šia valstybe bus pradėtos spalio 3 dieną, sakė kalbėjęs susitikime su Lietuvoje viešėjusiu Turkijos Didžiosios Nacionalinės Asamblėjos pirmininko Buelento Arinco vadovaujama delegacija.

„Mūsų šalis remia jų narystę ES. Manome, kad spalio 3 dieną reikėtų pradėti derybas su Turkija”, – tuomet teigė A.Paulauskas.

Anot jo, šis procesas gali būti ilgas, nes Turkijai teks suderinti savo įstatymus su ES teisės aktais ir atitikti Kopenhagos kriterijus. Be to, ES narių gyventojai turi būti pasirengę priimti į bloką tokią didelę valstybę.

Europa – be vieningos nuomonės

Kitų ES valstybių užsienio reikalų ministrai tarpusavyje smarkiai nesutaria dėl ateities santykių su Turkija. Austrija, didžiausia Turkijos narystės ES priešininkė, tvirtai laikosi reikalavimo, kad skurdžiai, daug gyventojų turinčiai musulmoniškai šaliai būtų pasiūlyta tiksliai apibrėžta alternatyva visateisei narystei ES.

Kai kurie prancūzų politikai, tarp jų ir galimas kandidatas į prezidentus Nicolas Sarkozy, taip pat reiškia abejones dėl Turkijos narystės, nes tai yra viena iš tų itin aktualių problemų, dėl kurių gegužės mėnesį sužlugo Prancūzijos vyriausybės kampanija ratifikuoti ES Konstituciją.

Turkijos narystės neremia ir galimai naująja Vokietijos kanclere tapsianti Angela Merkel. Rinkimus Vokietijoje laimėjusios krikščionių demokratų partijos lyderė ne kartą viešai yra deklaravusi tokią poziciją.

Iš esmės pati Turkija kaišioja pagalius į sunkiai Europos link judančio vežimo ratus. Ankara nesutinka pripažinti Kipro graikų vyriausybės, kuri atstovauja visai salai ES, ir pripažįsta tik Kipro turkų valstybę. ES teigia, kad teisiškai Turkija privalo pripažinti Kiprą kaip ir kitas Bendrijos nares, norėdama pradėti stojimo derybas.

Remigijus Jurgelaitis