Vergovės vardas – „Humana”

„Ekstra žinių” žurnalistė savo kailiu patyrė išnaudojimą Norvegijoje.

Po išvykos – vieni nuostoliai

Pasiryžote būti savanoris ir norite labdaringai padirbėti kurioje nors pasaulio šalyje? Puiku, bet prieš tai pateksite į vergiją.

Tai – tarptautinės labdaros organizacijos „Humana” sąlygos. Tiesa, jos būsimiesiems savanoriams neatskleidžiamos. Tai reikia patirti savo kailiu.

Tiek spaudoje, tiek internete pilna skelbimų, kviečiančių į savanoriško darbo programas Afrikoje, kurias organizuoja ir Lietuvoje veikianti „Humana”.

„Ekstra žinių” žurnalistė, sužinojusi apie galimybę vykti į Afriką arba Indiją, kur tektų dirbti su vaikais ar ŽIV infekuotais asmenimis, nusprendė išbandyti savo jėgas.

Be to, jau buvo šiokios tokios patirties – teko dirbti savanorišką darbą su protiškai neįgaliais asmenimis Prancūzijoje.

Dabar, jau būdama Lietuvoje, žurnalistė paskaičiavo, kad „Humana” per pusantros savaitės iš būsimo savanorio iščiulpė apie 2500 litų, pasinaudojo nemokamu darbu, tačiau savanoriško darbo galimybė net nepriartėjo.

Norėjau padirbėti Afrikoje

„Humana” organizacijos pagrindinė būstinė yra Danijoje, bet ji turi savo mokyklas Norvegijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Internete susiradusi elektroninį adresą parašiau prašydama suteikti detalesnę informaciją.

Viskas skambėjo kaip svajonė. Pirmus šešis mėnesius vyksta studijos Norvegijoje, vėliau pusę metų dirbi pasirinktoje vargingoje šalyje. Man pasiūlė vykti į Mozambiką. Norėjau pagyventi Afrikoje, todėl susidomėjau šia proga.

Už naujokus atsakinga norvegė Sidsel Larsen rašydavo man po keletą laiškų per dieną, kuriuose buvo pasakojama apie programą. Vėliau skambinau į Norvegiją, kur buvo tikrinamas mano „supratimas” apie „Humanos” programą.

Pasiūlė darbą viešbutyje

Man buvo pranešta, kad pirmiausia turiu sumokėti registracijos mokestį – 240 eurų (apie 830 litų). Pervedusi šiuos pinigus jau galėčiau pradėti programą.

Žinoma, nesuabejojusi nė minutę sukrapščiau šią sumą ir ją pervedžiau į nurodytą sąskaitą. Kai nusiunčiau banko ataskaitą apie sumokėtą mokestį, S.Larsen iš karto dingo.

Žinojau, kad „Humanos” mokymo programa kainuoja 30 000 kronų (13 260 litų). Tai – daug, bet organizacija siūlo šią sumą užsidirbti jų surastoje darbovietėje ir tada pradėti mokytis.

Sidsel man rašė, kad tai darbas viešbutyje, o šią sumą man pavyks surinkti per keturis mėnesius.

Kadangi noras vykti į Afriką neišblėso, nusprendžiau vykti į Norvegiją ir pasinaudoti pasiūlymu.

Skubiai nusipirkau bilietus į Oslą (kurie kainavo apie 400 litų) ir rugsėjo 9 dieną išvykau. Iš Norvegijos sostinės teko traukiniu vykti iki Lilehamerio, o vėliau mane pasitiko ir nuvežė į kalnuose esantį viešbutį „Hornsjoe”.

Įmoka smarkiai padidėjo

Tik atvažiavusi pradėjau dirbti. Pirma darbo diena truko 10 valandų, kita – net 15, bet guodžiausi mintimi, kad ne miegoti čia atvažiavau.

Po kiek laiko buvo pranešta, kad iš pradžių skelbta suma yra tik studijoms, o po to dar reikia užsidirbti pragyvenimui 12 tūkst. kronų (daugiau nei 5300 litų).

Pasirodo, norint padėti skurstantiems Afrikos vaikams, „Humana” organizacijai iš viso reikia sumokėti 45 tūkst. norvegiškų kronų – beveik 20 tūkstančių litų.

Vergystė norvegų šeimai

Dar būdama Lietuvoje žinojau, kad uždirbtų pinigų nečiupinėsiu – iš darbovietės jie bus pervedinėjami tiesiai į „Humanos” sąskaitą. Kišenpinigių taip pat negausiu, tik maistą ir lovą. Šampūną ar muilą turbūt turėtų siųsti artimieji iš Lietuvos.

Pirmosios abejonės kilo jau po kelių dienų. Pasirodo, „Humanos” mokyklos direktorė ir viešbučio, kuriame vergavau, vadovas yra vyras ir žmona.

Atvykusiems būsimiems savanoriams už valandą darbo buvo mokama 50 kronų (apie 22 litus), tai kėlė nuostabą. Kodėl tiek mažai, nes pragyvenimas Norvegijoje – ypač brangus.

Šiaip šioje šalyje minimalus valandinis atlyginimas yra 105 kronos (daugiau nei 46 litai).

Naktį – siurbti patalpų

Mano darbas viešbutyje buvo įvairiapusiškas. Teko siurbti kilimus, valyti dulkes, kloti lovas, patarnauti kavinėje ir net stovėti už baro.

Porą naktų buvau įrašyta į naktinę sargybą. Darbas nuo 24 iki 5 val. Sargyba apsiriboja bendrųjų patalpų siurbimu ir kitokiu jų tvarkymu.

Dalis žmonių organizacijoje dirba vairuotojais. Jie visoje Norvegijoje surinkinėja konteinerius su dėvėtais drabužiais, kurie vėliau išrūšiuojami ir pardavinėjami dėvėtų drabužių parduotuvėse „Humana”. Tokių prekybos vietų nemažai yra ir Lietuvoje.

Kai nėra svečių, būsimi savanoriai tvarko aplinką, kerta medžius, dažo viešbutį ir dirba kitus darbus. Laisvalaikio čia nėra kur praleisti, nes aplinkui nėra jokių miestų ar gyvenviečių – vien kalnai.

Žmones įkalbinėjau nevažiuoti

Be darbo viešbutyje, buvo dar viena smagi atrakcija – savanoriško darbo „Humanoje” reklamavimas.

Reikėdavo sėdėti prie kompiuterio po kelias valandas ir talpinti skelbimus internete su darbo „Humanoje” pasiūlymu. O tuos, kurie parašydavo, reikėdavo kviesti net susirietus.

Aš, tiesą sakant, dariau kiek kitaip – sulaukusi laiškų, žmones įkalbinėdavau čia nevažiuoti.

Valkatavimo pradžiamokslis

Vergystė viešbutyje – ne vienintelis darbas, kurį privalai išbandyti norėdamas susirinkti pinigų savanoriškai programai.

Padirbėjęs ten pradedi studijuoti – mokaisi portugalų kalbą (grupės, kurios važiuoja į Mozambiką), klausai paskaitų apie Afriką, darbą su vaikais. Jų metu visi yra priverčiami valkatauti.

Tai – 7 savaičių studijų programos dalis, kurios metu visi privalo vykti į Švediją arba Daniją ir bandyti gatvėje surinkti mažiausiai 36 tūkst. kronų (beveik 16 tūkstančių litų) pardavinėdami 8 puslapių žurnaliuką apie „Humaną”.

Studentai dažniausiai į tas šalis važiuoja dviem savaitėms, gauna 60 kronų (beveik 27 litai) dienpinigių (už kuriuos geriausiu atveju nusipirksi duonos), patys turi susirasti nakvynę ir maistą.

Visko reikia prašinėti – keliauji „tranzuodamas”, nakvoji pas geraširdžius žmones, minti kavinėse išprašytomis atliekomis.

Žurnalų, tiksliau – „Humanos” lankstinukų, pardavinėjimas irgi yra keistas. Privalai maldauti žmonių, kad jie kuo brangiau nupirktų brošiūrą, nes niekas jų nenori įsigyti. Kam ji gali būti įdomi?

Bandžiau išsiaiškinti, kaip šita „bomžų” akcija susijusi su studijomis. Man buvo paaiškinta, kad taip mokomasi disciplinos bei ugdoma ištvermė.

Tai manęs visai nesužavėjo, nes nei telefonu, nei laiškais apie tai nebuvau informuota.

Renkasi bemoksliai

Norvegijos viešbutyje sutikti žmonės, būsimi savanoriai, atrodė keistoki. Susidariau nuomonę, kad jiems tiesiog kažko trūksta gyvenime – vienam meilės, kitam – pripažinimo, trečias šiaip neturi ką veikti. Mano į „dredus” nesusukti plaukai ten tiesiog atrodė nei šiaip, nei taip.

Sutiktas lietuvis Tomas iš Vilniaus irgi buvo įdomi persona. Mokykloje jis porą metų buvo paliktas kartoti kursą, tad nusprendė vidurinio išsilavinimo nesiekti ir veikti kažką kitą.

Jam nepasirodė, kad viešbutyje išnaudojami žmonės, ir jis jautėsi laimingas.

Buvo atvykusi ir portugalė Mariana, kuri turėjo mus mokyti portugalų kalbos. Merginai buvo pasakyta, kad jos darbas – mokyti savanorius, bet atvykus jai teko plauti indus, tvarkyti kambarius.

Mariana po kelių savaičių viską metė ir išsiruošė namo. Paskui ją išvažiavau ir aš.

„Ekstra žinios”