Psichologų nuomone, kompleksų turime visi. Dar daugiau, tai – kone reikšmingiausia mūsų charakterio dalis. Tačiau nemažai žmonių nedaug tenutuokia, kokį vaidmenį kompleksai iš tikrųjų vaidina mūsų kasdieniame gyvenime.
Sukelia fizinį skausmą
Kompleksu dažniausiai vadiname tai, kas mus verčia slapčiomis išgyventi, ką visomis jėgomis stengiamės nuslėpti, kas nulemia mūsų poelgius, žodžius, mintis. Tai savotiškas „skaudus taškas”, kurį net atsitiktinai palietus sukyla neigiamų emocijų, nemalonių išgyvenimų audra. Kompleksas – rimta, psichologinė problema, kurią žūtbūt stengiamasi nuslėpti nuo aplinkinių, net artimiausių žmonių.
XX amžiaus pradžioje kompleksus atrado garsus psichologas, Froido mokinys K. Jungas. Savo eksperimentams jis pasitelkė žodinių asociacijų testą, kurį dabar plačiai naudoja psichologai, tirdami asmenybę.
Tiriamajam vienas po kito skaitomi įvairūs žodžiai. Į kiekvieną jų žmogus turi atsakyti pirmuoju į galvą dingtelėjusiu žodžiu. Jeigu reakcijai į kokį nors žodį reikia neįprastai daug laiko, tiriamasis tarsi „pakimba”, negali rasti asociacijos, tai esą rodo, kad šis žodis jo psichikoje palietė skausmingą stygą – kompleksą.
Kuo jautriau reaguojama, tuo gilesnis kompleksas – neretai bandomajam ima stipriai plakti širdis, dažnėja pulsas, trūkčioja kvėpavimas, parausta arba išbąla veidas.
Susiformuoja vaikystėje
Manoma, kad kuo anksčiau psichikoje atsiranda kompleksas, tuo sunkiau jo atsikratyti. Nors kankinantys, nepasitikėjimą savimi sukeliantys, kasdienį gyvenimą trikdantys kompleksai mūsų sieloje gali „apsigyventi” ir sulaukus 20, 30 ar daugiau metų, anot psichologų, palankiausias metas jiems susiformuoti yra vaikystė ir paauglystė.
7-16 metų vaiko sąmonėje formuojasi savęs suvokimas, vertinimas – koks aš esu, kuo skiriuosi nuo kitų, kas manyje gera, kokios mano asmens savybės aplinkiniams nepatinka, kelia pajuoką ar net pasmerkimą.
Paauglys tarsi žvelgia į save greta esančių žmonių akimis, save vertina pagal jų nuomonę.
Gerai, jeigu tuo metu paauglį supa tik atidūs, jautrūs žmonės, suprantantys, kokios žalos vaiko psichikai gali pridaryti kad ir viena jų neapgalvota replika. Bet… Bendraamžius paprastai kamuoja tos pačios mintys ir klausimai, todėl neretai savivertę jie kelia žemindami kitus. Mylintys tėvai gali pakenkti patys to nesuprasdami.
Pavyzdžiui, motina, mylimai dukrai teigianti, kad „retus ir riebius plaukus reikia trinkti kasdien, kitaip jie bus tarsi pakulos”, vargu ar suvokia, kad jos žodžiai dukrą gali priversti kompleksuoti dėl išvaizdos.
Arba tėvas, kuris, sūnaus paakyje išvydęs mėlynę, pats eina į kiemą aiškintis su skriaudikais, net nesusimąstydamas, kad įžeidžia mažojo vyro savigarbą.
Sielojasi dėl išvaizdos
Nėra prasmės vardinti gausybę įvairių kompleksų. Pakanka nurodyti du, po kurių „stogu” slepiasi visi kiti. Tai išvaizdos ir socialinės padėties kompleksai.
Apie išvaizdos kompleksą net neverta daug kalbėti – kas jo neturi? Moterys dažniausiai kompleksuoja dėl kojų, krūtinės, veido ar net visos figūros. Beveik visos paauglės serga šia „liga”.
Vienos, paveiktos teigiamo priešingos lyties atstovų įvertinimo, vėliau šių kompleksų sėkmingai atsikrato arba išmoksta nekreipti dėmesio į tam tikrus išvaizdos netobulumus.
Kitų sąmonėje metams bėgant kompleksai tik sustiprėja, smarkiai gadindami gyvenimą, trukdydami būti savimi, mylėti save ir kitus, priimti meilę.
Nereikėtų manyti, kad dėl išvaizdos kompleksuoja tik moterys. Įrodyta, kad vyrai nė kiek ne mažiau „serga” šia liga. Bet kokio amžiaus – ir jaunatviškų spuogų išberti paaugliai, ir solidūs, anksti praplikę vyrai. Šį kompleksą nuslėpti jiems sunkiai pavyksta, jis įžvelgiamas ir pro pasitikėjimą savimi, ir pro nesukaustytą elgesį.
Viena psichologė, žvelgdama į įmantrią laisvai kitų žmonių draugijoje besijaučiančio vyriškio šukuoseną – kelios gausiai plaukų želė suteptos sruogos, gėdingai dengiančios solidžią plikę, tarė: „Tai ne šukuosena, tai – diagnozė!” Tą patį galima pasakyti ir apie vyrą, avintį batus su didelėmis platformomis, arba ryškių kaklaraiščių mėgėją… Vis dėlto dažniausiai vyrai kompleksuoja dėl savo „vyriškų privalumų”. Išties skausmingas taškas! Vyras, išdidžiai pasakantis tikslų savo meilužių skaičių, iš tikrųjų aiškiai signalizuoja turįs tam tikrą kompleksą.
Savo pergalėmis giriasi tik tas, kuris jas skaičiuoja, kam jos turi reikšmės. Kiti į klausimą „kiek turėjai moterų?” atsako tik nustebusiu žvilgsniu.
Pripažinsi – išgysi
Socialinės padėties kompleksas – ne mažesnė problema. Ji pasireiškia sielojimusi dėl savo kilmės, išgyvenimais dėl per žemų, išsilavinimo neatitinkančių užimamų pareigų, mažo sąžiningai uždirbamo atlyginimo.
Šiais laikais, kai visuomenė aiškiai susiskirsčiusi į labai turtingus ir labai nuskurdusius, socialinės padėties kompleksas kamuoja tūkstančius žmonių.
Kaip nesunkiai atpažinti žmogų, „sergantį” socialiniu kompleksu? Tai asmuo, kuris savo elgesiu ir išvaizda tarsi šaukia: „Aš geras! Aš vertas daugiau! Pastebėkite mane! Aš galiu tai padaryti geriau už kitus!” Arba tas, kuris atvirai reiškia neapykantą pasiturintiems žmonėms. Ar galima kompleksų atsikratyti? Be abejonės. Tik geriau tai daryti talkinant psichikos sveikatos specialistui.
Žinomas tik vienas būdas atsikratyti kompleksų – nuo skausmingo ir beprasmio tariamo ar esamo savo trūkumo slėpimo pereiti prie sveiko suvokimo (tai pirma), jį priimti kaip objektyvią realybę (tai antra). Daugiau nebenorite jaustis silpnas dėl savo komplekso?
Turite pamiršti baimę, jog kas nors suvoks jį egzistuojant. Apie tai, kas slegia, neduoda ramybės, geriausia atvirai pasikalbėti su draugais, artimaisiais, nebijoti pasijuokti iš savo ilgus metus „puoselėto” komplekso.
Parengta pagal užsienio spaudą