Vargu ar šiandien kuris suaugęs žmogus ar vaikas gali jaustis saugus. Smurtaujančiųjų aukomis kasdien tampa daugybė žmonių. Suaugusysis, įvertinęs padėtį, stengiasi vienokiais ar kitokiais būdais apsisaugoti. Kur kas sunkiau vaikams.
Nepasiruošęs gintis
Mažas žmogutis, keletą metų tėvų už rankutės vedžiojamas į darželį, jautėsi saugus. Patekęs į kunkuliuojančią moksleivių masę, mažametis dažnai sutrinka, išsigąsta, kad kiekvieną akimirką jis gali būti didesniųjų nuskriaustas, įskaudintas. Kultūringoje, darnioje šeimoje augęs vaikas tiesiog nesupranta smurtautojų motyvų ir nėra pasiruošęs gintis: jei jis niekam nieko blogo nepadarė, tai kodėl jį skriaudžia?
„Tik” apiplėšė
Pavojai vaikų tyko gatvėje, pakeliui į mokyklą, kai jie susiduria su vagiliaujančių ir atvirai plėšikaujančių paauglių grupėmis. Atrodo, kai kalbama apie paauglius, net tas žodis „plėšikauja” netinka. O vis dėlto kaip kitaip įvardinti poelgį, kai viešai, dažnai suaugusiųjų praeivių akivaizdoje įžūliai kraustomos silpnesnio vaiko kišenės, atiminėjami daiktai, pinigai?
Tėvai sako, jog toks smurtavimas, kai tik iškraustomos vaiko kišenės, – dar gera baigtis. Mažesniems tėvai bijo duoti daugiau pinigų, kad šie neturėtų problemų su užpuolikais. Tačiau su vyresniais vaikais – jau sunkiau, ypač dabar, kai jau dažno paauglio kišenėje – mobilusis telefonas.
„Duok į snukį”
Ką daryti smurtaujančių, plėšikaujančių paauglių užpultam vaikui? Ar tėvai žino, ką vaikui patarti?
„Ką čia daug patarsi. Paprastai savo sūnui sakau: „Jei matai, kad gali pasipriešinti, nelaukdamas, kol tave ims mušti, duok į snukį! Jei matai, kad jėgos nelygios, stenkis pabėgti, šaukis suaugusiųjų pagalbos”, – mano devintoko Rimvydo tėvas.
Žinoma, „duoti į snukį” – ne pati geriausia išeitis, nes tai bus ir užpuolikams ženklas pradėti muštynes. O jei jėgos bus nelygios? Tokiu atveju ir pralaimėjimas bus skaudesnis. Tačiau negalima vaiką nuteikinėti taip, kad jis priešindamasis nevartotų fizinės jėgos. Jį reikia mokyti įvertinti situaciją.
Bėda yra tai, kad tėvai dažnai ir patys neturi supratimo, ką vaikui patarti. Tie pamokymai dažnai būna neapgalvoti, tinka tik suaugusiems žmonėms, yra padiktuoti emocijų.
Prisiūti kišenę
Mane sudomino neseniai spaudoje skaityti Rusijos psichologo Aleksejaus Bondarenkos patarimai, ko tėvams ir mokytojams reikėtų mokyti vaikus, kad užpulti jie fiziškai kuo mažiau nukentėtų, nes jokia materialinė prarasta vertybė nėra tokia brangi, kaip vaiko sveikata.
Psichologas kaip tik ir pastebi, jog dažniausiai nukenčia tie vaikai ir paaugliai, kurie mėgsta nešiotis pinigų, mobiliuosius telefonus, ausinukus. O blogiausia, kad jų net nesistengia geriau paslėpti – įsikiša į viršutinių drabužių kišenes, kur vagišiai juos iš karto suranda. Suprantama, jog savo turto užpuolikams vaikas atiduoti nenori, o pasipriešinęs ar nepaklusęs nukenčia fiziškai. Šitai žinodami, tėvai turėtų patys pagalvoti, kur vaikui geriau slėpti pinigus. Gal kokioje apatinės aprangos kišenėlėje? Jei tokių nėra, mamos jas gali prisiūti pačiose netikėčiausiose, bet vaikui gerai pasiekiamose vietose. Ypač mažiesiems. Pavyzdžiui, kad ir apatinėje marškinių pusėje arčiau pažasties prisiūtoje kišenėlėje. Užpuolikai paprastai nuodugniam apkraustymui irgi neturi laiko, baiminasi būti pastebėti.
Sudėtingiau su mobiliaisiais telefonais. Bet telefoną galima ilgiau išsaugoti, jei vaikas ar paauglys pasididžiuodamas nesinešios jo užsikišęs už kelnių juosmens ar diržo, o mergaitės – rankinėse, kišenėse. Telefonui bus saugiau giliau kuprinėje ar slaptoje jos kišenėje bei drabužių „slėptuvėje”. Nutraukti su rankine arba pagriebti iš už diržo ar kabantį dėkle aparatėlį vagišiui – akimirkos darbas. Tą nesunku padaryti ir neįgudusiam.
Vilioja drabužiai
Masina plėšikaujančius paauglius ir gera vaikų apranga. Paviešintas atvejis, kai mokyklų rūbinėse geriausias mokinių striukes glemžė smulkaus ūgio mergina, kurią net sargams būdavo keblu pastebėti. Kol buvo sučiupta, nukentėjo ne vienas.
Žinoma, mokyklų rūbinės vis dėlto turėtų būti akyliau saugomos. Tačiau drabužiai atiminėjami ir gatvėje: striukės, kepurės, net kuprinės. Todėl, psichologų nuomone, nuošalesnėmis gatvėmis vaikštančius į mokyklą vaikus nereikėtų prašmatniai rengti. Paprastesnių drabužių niekšeliai paprastai nesigviešia. Nebent iš keršto nepaklususiems juos sugadina, sudrasko.
Nederėtų paaugliams puoštis auksiniais papuošalais, ypač realus pavojus auskarų mėgėjams: gali netekti ne tik papuošalo, bet ir gabalo ausies. Tokių pavyzdžių – ne vienas. O žiedus ir grandinėles pagrobti – dar paprasčiau.
Nors dėl tokių tėvų draudimų paauglės dažnai pyksta, bet jei apie nelemtus įvykius bus skelbiama mokykloje, kalbama namuose, vaikai bus greičiau įtikinami. Geriau nesitikėti, jog kam nors taip nutiko, o pačiam nieko nebus.
Pamokyti kovos
Vaikas turi būti mokomas įvertinti ir savo fizines jėgas. Suprantama, jog padorios šeimos, kurioje netoleruojamas smurtas, fizinės bausmės, vaikas, įžūliai užpultas, išsigąsta. Psichologai mano, jog paauglius jau būtų galima pamokyti ir kovos būdų, kuriuos jie gali sėkmingai panaudoti, jei mato, pavyzdžiui, kad priešininkai pranašesni tik skaičiumi, o ne jėga. Tokiu atveju jau daug gali padėti mokėjimas vikriai veikti.
Užpultasis turi žinoti, kaip į kilusį konfliktą atkreipti suaugusiųjų dėmesį, nes to labai nemėgsta užpuolėjai.
Beje, jei tai organizuota grupė, tai ji irgi turi savo psichologinę taktiką: suaugusiųjų akivaizdoje jie stengiasi sudaryti įspūdį, jog viskas vyksta juokais, ir bando savo auką nutempti į nuošalesnę vietą. Psichologas A. Bondarenka pasakoja, kaip tokie įžūlūs paauglių apiplėšinėjimai vyksta Maskvos metro tūkstančių keleivių akyse.
Numatę vienišą berniuką, net ant kylančio eskalatoriaus prieina prie jo iš abiejų pusių ir šypsodamiesi siūlo eiti išgerti… alaus butelį. Šiam atsisakius, jie „draugiškai” pradeda jį tempti.
Keleiviai į gerai apsirengusius, besišypsančius jaunuolius net dėmesio nekreipia. Nusikaltėliai jau iš anksto žino, kur auką nutemps. O ten jau laukia „pastiprinimas”. Daug nesivargina, pradeda susidorojimą čia pat, patraukę į kampą. Praeiviai tokių jų gudrybių nežino. O jei vaikas nedrįsta šauktis pagalbos, jis apšvarinamas visų akivaizdoje.
Šaukti „dėdę”
Vagišiai iš anksto numato patogią užpuolimui vietą.
Todėl tėvai turi mokyti vaikus suprasti tokią vagių taktiką. Užpuolimo atveju nesivaržydamas turi šauktis pagalbos, tiesiog pulti prie bet kokio praeinančio vyriškio, šaukdamas jį kokio nors „dėdės” vardu. Tai iš karto sutrikdo užpulikus.
O suaugusiems iš tiesų reikėtų būti atidesniems, ir jie įsitikins, kokie kėslai slypi už tų „draugiškų” šypsenų, „nekaltų” pasitampymų. Labai dažnai už smurtaujančių paauglių nugaros figūruoja koks nors suaugęs organizatorius, šitaip ruošiantis sau „brigadą”.
Vesta Prišmantienė