Mirusiųjų karalystėje

Įvairios Lietuvoje gyvenančios tautos išsiskiria skirtinga laidojimo ir kapinių priežiūros kultūra. Lietuviai stebisi netvarkingai atrodančiomis žydų kapinėmis, pastarieji nesupranta nuolat prie kapų triūsiančių mūsų tautiečių. Vienos tautinės mažumos bando pačios susitvarkyti amžinojo poilsio vietos, kitos siekia kuo daugiau išpešti iš valstybės.

Vokiečiai negaili pinigų

Tautinių mažumų kapines Lietuvoje prižiūri savivaldybės. Pagal Ženevos konvenciją, valstybė turi rūpintis, kad kapinės nebūtų sunaikintos.

Iki Antrojo pasaulinio karo konfesijų bendruomenės turėjo savo kapines ir galėjo jas tvarkyti pagal tikybos ir papročių reikalavimus. Sovietų valdymo laikotarpiu šios tradicijos buvo išguitos, daug kapinių sunyko arba buvo sunaikintos.

Per du pasaulinius karus Lietuvoje žuvo ir palaidota apie 67 tūkstančiai vokiečių karių (Pirmajame pasauliniame kare žuvo apie 50 tūkstančių, Antrajame – 17700).

Karių kapų priežiūros darbus organizuojanti Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga ieško kapų, tvarko juos, perlaidoja palaikus didesnėse kapinėse. Kasmet į Lietuvą tvarkyti karių kapų atvyksta Vokietijos ginkluotųjų pajėgų rezervininkų ir jaunimo grupės.

Vokiečių kapus Lietuvoje prižiūrėti padedančios viešosios įstaigos „Kultūros vertybių globos tarnyba“ direktorius Vladas Armonas mano, kad Vokietiją galima laikyti pavyzdžiu, kaip turėtų būti rūpinamasi savo tautiečių kapais.

„Tai galėtų būti pavyzdys ir Lietuvai. Vokietija yra išskirtinė valstybė, ji rūpinasi savo karių kapais 40 pasaulio valstybių, tam skiriamos milžiniškos lėšos. Lietuvoje ekshumuojami tik Antrojo pasaulinio karo dalyvių palaikai. Išimtis padaryta, kai Panevėžio mokyklos stadione rasta daug Pirmojo pasaulinio karo karių palaikų“, – sakė V.Armonas.

Moka ir prižiūri

Anot V.Armono, vokiečių karių kapinės yra restauruotos visuose didžiuosiuose miestuose. „Kapinėms prižiūrėti vokiečiai skelbia konkursus. Pavyzdžių, Kaune Aukštuosiuose Šančiuose, kapines prižiūri statybinė bendrovė „Tenesitas“, kuri jas restauravo. Vokiečiai pasirašo sutartis keleriems metams, tačiau patys prižiūri, kaip kapai tvarkomi. Pagrindiniai reikalavimai: žolė turi būti nupjauta, takai nuvalyti, paminklai švarūs“, – aiškino V.Armonas.

Jis pažymėjo, kad ne visos turtingos valstybės elgiasi taip pat. „Pavyzdžiui, Austrija prašo, kad Lietuva, kaip nurodoma įstatymuose, pati tvarkytų jų tautiečių kapines, prašo tam daugiau skirti pinigų“, – lygino V.Armonas.

Musulmonai laidojami Alytaus rajone

Kauno apskrities totorių bendruomenės atstovas, imamas Romas Jakubauskas, sakė, kad dauguma totorių laidojama Raižių kapinėse Alytaus rajone. „Ten laidojami įvairių tautybių musulmonai. Šios totorių kapinės įkurtos jau prieš kelis šimtus metų“, – paaiškino dvasininkas.

Iki Antrojo pasaulinio karo Kaune musulmonai buvo laidojami dabartiniame Ramybės parke šalia mečetės, tačiau sovietiniais laikais kapinės buvo sunaikintos.

Musulmonų kapinės atrodo kur kas paprasčiau nei katalikų. „Jose daug mažiau pompastikos, didybės. Stengiamasi viską daryti kuo kukliau. Musulmonai neturi specialių datų, kada turėtų lankyti kapus. Jas galima lankyti be kada“, – sakė jis.

Anot R.Jakubausko, Raižių kapines padeda tvarkyti Alytaus rajono savivaldybė. „Prašome pagalbos, kai reikia medžius nupjauti, tvorą sutvarkyti“, – teigė jis.

Ant totorių kapų dedami du akmenys: didesnis – ties mirusiojo galva, mažesnis – ties kojomis. Kapai paprastai nėra aptveriami, nes totoriai laiko visus žmones lygiais. Raižių kapinėse ant kapų buvo statomi antkapiai su arabiškais, turkiškais, baltarusiškais ir lenkiškais užrašais bei musulmoniška simbolika (užrašas yra kitoje pusėje, atsistojus prieš kapą, matomas tik paprastas akmuo).

Musulmonai neretai aiškina, kad jie rūpinasi gyvaisiais, o ne mirusiaisiais. Beje, jų laidotuvėse moterys nedalyvauja, o kapai nelankomi 40 dienų po laidotuvių.

Žydai turi atskirą vietą

Kauno žydai dabar laidojami dar XIX amžiuje įkurtose kapinėse Aleksote, H. ir O.Minkovskių gatvėje. Senosios jų kapinės netoli Zoologijos sodo yra visiškai suniokotos. Kauno miesto savivaldybės paminklotvarkininkė Danutė Rūkienė sakė, kad yra parengtas senųjų žydų kapinių sutvarkymo projektas, tačiau jam neskirta lėšų.

„Negalima sakyti, kad nieko nedaroma: teritorija yra aptverta, apšviesta, pažymėta paminkliniu akmeniu. Problema, kad ten sunku dirbti su technika, sukilnoti paminklus. Patys žydai tvarkant kapus nerodo didelės iniciatyvos“, – sakė D.Rūkienė.

Lietuviai nesupranta žydų papročių

Žydų bendruomenės centro atstovė, gidė Asia Gutermanaitė, pati pažymėjo, kad dar prieškariu lietuviai stebėjosi, jog žydai neprižiūri kapų.

„Vertinti žydų kapines lietuvių katalikų požiūriu neišeina. Pagal Europos žydų tradicijas, jie kapines lanko tik mėnesį prieš žydų Naujuosius metus. Šiemet Naujuosius metus švęsime spalio 4-5 dienomis, todėl netrukus prasidės kapinių lankymas. Nėra ir papročio nešti gėlių ant kapų, kaip nėra tradicijos be priežasties eiti į kapines. Lietuviai, atrodo, eina ne pas mirusįjį, bet dirbti žemės ūkio darbus. Jei žydai lanko kapą, ant jo visada yra padėtas akmenukas. Tiesa, dabar žydai perima kitų papročius ir taip pat neša gėlių“, – pasakojo gidė. Beje, mirus artimam žmogui žydams rekomenduojama metus neiti lankyti kapo.

Žolė nuo kapų niekam netinkama

Dabartines žydų kapines prižiūri Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“. Iki Antrojo pasaulinio karo žydų kapinėmis rūpinosi jų „Laidotojų brolija“. Ši organizacija paimdavo velionį, jį parengdavo laidojimui, aprengdavo įkapėmis.

„Brolija prižiūrėjo kapus: nušluodavo takus, nugrėbdavo lapus, bet žolės tikrai nepjaudavo. Juk nėra net kur dėti ant kapų augančios žolės. Kapas būdavo išklotas lentomis iš visų pusių. Maždaug nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio sovietinė valdžia nebeleido laidoti ne karstuose. Dabar dažniausiai laidojama pušiniuose karstuose, nuėmus nuo jų papuošalus“, – sakė ji.

Anot A.Gutermanaitės, Radvilėnų plento kapinėse esančias kapines nebėra kam prižiūrėti. „Tenai palaidotieji artimųjų neturi. Jas sutvarkyti kainuotų milijonus“, – mano ji.

Pasak gidės, senosios žydų kapinės smarkiai nukentėjo dar sovietiniais laikais, kai iš jų buvo pavogti granito ir marmuro paminklai. „Jau nepriklausomos Lietuvos laikais daug paminklų buvo išvartyta“, – sakė moteris.

Tautiečiai – skirtingose kapinėse

Lietuviai iki šiol taip pat laidojami skirtingose kapinėse, pavyzdžiui, Lietuvoje yra nemažai liuteronų kapinių, daugiausia buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Liuteronų-evangelikų kapinės išsiskiria paminklų kuklumu – juose persipina pagoniško tikėjimo elementai bei Vakarų Europos protestantiškųjų šalių kultūros įtaka.

Liuteronų kapinės veikė ir Kaune, Vytauto prospekte esančiame parke. Vėliau ant jų buvo įrengta sporto aikštelė, kapai išvartyti.

Kunigai giedojo paeiliui

Evangelikų liuteronų Kauno parapijos tarybos pirmininkas Almutas Dravininkas sakė, kad dabar šios konfesijos žmonės Kaune laidojami bendrose kapinėse. „Jas nuo katalikų laidojimo vietų sunku atskirti. Tiesa, liuteronų kapinėse neišvysi Marijos portretų, nes liuteronai jos negarbina. Kurį laiką Lietuvoje liuteronais buvo daug vokiečių tautybės žmonių, tačiau dabar dauguma yra lietuviai“, – sakė jis.

Liuteronų kunigas diakonas Erikas Laiconas teigė, jog, skirtingų konfesijų atstovus laidojant bendrose kapinėse, kartais iškyla problemų. „Neseniai teko laidoti liuteroną, kai šalia buvo laidojamas katalikas. Gerai, kad pasitaikė supratingas kunigas, galėjome giedoti pasikeisdami“, – tragikomišką nutikimą pasakojo kunigas.

Pasak E.Laicono, liuteronai neturi tokios dienos kaip Vėlinės, kada visi katalikai plūsta į kapines. „Tai nėra labai patogu, jeigu artimieji palaidoti skirtingose vietose. Liuteronai rengia Kapų šventę vasarą, parapijos nusistato jos datą“, – pažymėjo E.Laiconas.

Anksčiau liuteronų kapinės buvo tvarkomos pagal evangelikų tradicijas. Mirusieji buvo laidojami veidu į Rytus, takeliai tarp kapų būdavo pabarstomi smėliu.

Baltarusių kalbos kapinėse nėra

Kauno romų informacijos biuro vadovas Steponas Aleksandravičius sakė, kad čigonai niekada neturėjo tradicijos laidotis atskirose kapinėse. Baltarusių klubo „Sebrina“ Kauno skyriaus vadovas Vasilijus Kozlovskis pasakojo, kad jo tautiečiai laidojami bendrose kapinėse. „Tik Vilniuje yra vienos kapinės, kuriose anksčiau buvo laidojami baltarusiai“, – sakė jis.

Bendrose kapinėse baltarusių kapus sunku atskirti, nes užrašai ant jų dažniausiai įrašomi rusų kalba. „Mažai baltarusių moka savo kalbą. Net pačioje Baltarusijoje ant kapų dažniausiai užrašoma rusiškai arba lenkiškai. Jeigu užrašas baltarusiškas – neretai su klaidomis“, – neslėpė pašnekovas.

Anot jo, katalikai baltarusiai kapus prižiūri panašiai kaip ir lietuviai. „Tačiau Lietuvoje kapinės kur kas gražesnės nei Baltarusijoje“, – sakė V.Kozlovskis.

Kauno rusų bendruomenės atstovai informavo, kad šios tautinės mažumos nariai laidojami bendrose kapinėse. „Nei sovietiniais laikais, nei vėliau atskiros laidojimo vietos neturėjome“, – teigė jie.

Lenkai ir rusai neužmiršta karių

Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė pažymėjo, kad Lietuvoje palaidotų karių kapinių priežiūrai lėšų skiria ir Lenkija, ir Rusija. „Nors kol kas sutartys su šiomis šalimis nepasirašytos, lėšos skiriamos per Rusijos ambasadą ir Lenkijoje specialiai įkurtą organizaciją“, – sakė ji.

Kupiškio rajone iš ankstesnių laikų yra išlikę suomių karių kapų. 2002 metais Lietuva iš dalies finansavo Vilniuje, Šiaurės miestelyje, rastų prancūzų karių palaikų perlaidojimą Antakalnio kapinėse.

Laisvamanių kapinės neveikia

Kapinių gausa stebina Žagarės miestelis. Prieškario Lietuvoje ir vėliau čia veikė net devyni maldos namai (dvi katalikų bažnyčios, koplyčia kapinėse, evangelikų liuteronų bažnyčia, stačiatikių cerkvė, keturios sinagogos), aštuonios kapinės (dvejos katalikų, po vienerias stačiatikių bei liuteronų, dvejos žydų, po vienerias sekmininkų ir laisvamanių). Dabar veikia septynios.

Dar 1914 metais Žagarėje gyveno 14 tūkstančių žmonių. Dabar seniūnijoje gyvena apie 2500 žmonių. Anot seniūnės pavaduotojo Kęstučio Virbalo, žmonių labai sumažėjo po Pirmojo pasaulinio karo, vėliau daug žydų buvo sunaikinta. Per pastarąjį dešimtmetį Žagarėje gyventojų sumažėjo dar tūkstančiu. Kiekvieną mėnesį čia laidojama po 10-15 žmonių. Neretai į liuteronų kapines palaikai atvežami ir iš Latvijos, iki kurios sienos – tik 3 kilometrai.

Laisvamanių kapinėse, anot K.Virbalo, palaidoti devyni žmonės. „Ant antkapių yra tik trys įrašai. Kapinės atidarytos 1935 metais, o 1938 metais palaidotas jų steigėjas Stanislovas Riškus. 1942 metais – Joana Jonutienė. Paskutinį kartą įrašas padarytas apie tai, kad čia palaidotas ir steigėjo sūnus Stanislovas Riškus“, – pasakojo K.Virbalas. Kapinės yra kuklios, jose – tik nedideli stačiakampiai antkapiai. Kryžių žinoma, čia nėra.

Laisvamanių kapinių steigėjo anūkas Vaidutis Riškus gyvena Kaune. Jis sakė galįs tik spėlioti, kodėl jo senelis buvo supykęs ant katalikų. „Tirdamas giminės istoriją, radau faktą, kad viena iš protėvių buvo inkvizicijos sudeginta kaip ragana, vėliau kita senolė buvo palaidota be paskutinio patepimo“, – galimą priežastį įvardijo V.Riškus. Jis paaiškino, kad jo tėvas kapinėse nėra palaidotas. „1951 metais jis buvo nužudytas ir kažkur užkastas. Vietos neradome, todėl ant antkapio tik įrašėme jo inicialus ir mirties datą“, – sakė V.Riškus.

Žemųjų Kaniūkų kaime, šalia Kauno, laisvamanių kapinės veikė 1937 – 1940 metais. Jos ribojasi su Aukštųjų Kaniūkų senkapiais. Kapinaitėse palaidoti 7 žmonės. Išlikę 6 antkapiai.

Dainoras Lukas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.