„Visuomene, susimąstykim”, – pakvietė ką tik laikinai postą užėmęs vienos opozicinės partijos pirmininkas, kai pats partijos pirmininkas vėl „nėrė į Lenkiją”, t. y. į krūmus, kur tikisi pratupėti eilinę ties jo galva susitvenkusią audrą.
Ką gi. Mąstyti – ne vogti ar kyšius imti, todėl galima ir pamankštinti smegenis, juolab kad dar senovės filosofai tikino: „Cogito – ergo sum” („Mąstau – vadinasi, egzistuoju”). Tik kad pretekstas pamąstymui labai jau netikęs: mums siūloma, lyg kokią naujausių laikų Evangelijos tiesą, apmąstyti dar vieną pono Artūro Zuoko manevrą. Primenu, jog tai tas pats ponas, kuris neseniai dejavo, jog Lietuvoje politikams pernelyg aukštai yra keliama moralinė kartelė, kurią ypač sunku įveikti politikos lengvaatlečiams. Nors lietuviai – krepšinio, o ne lengvaatletų tauta, bet, pamąstę, ir jie gali suvokti, jog bėgioti į Lenkiją ar į Maskvą toli gražu ne tas pats, kas šokinėti per moralinę kartelę, ypač kai ją kilsteli kantrybės nebetekęs prezidentas…
Tačiau taktiniai zigzagai partijos viduje – anaiptol ne tie žingsniai, kurių iš liberalcentristų evangelisto lauktų prezidentas, opozicijos kolegos ar tauta. Greičiau – tai tik vaikiški prabėgimai pro kartelės apačią, jie gali sužavėti nebent toj pačioj „abonentinėje dėžutėje” besikapstančius draugelius. O visuomenė laukia nesulaukia profesionalaus šuolininko rekordų, įveikiant tą aukštį, kurį visiems – ir politikams, ir nepolitikams – nustatė tikroji Evangelija…
Parašiau – ir susimąsčiau („Pagaliau!” – apsidžiaugtų p.Bogušis…): ar tikrai visai Lietuvos visuomenei reikia tokių aukštų moralės kriterijų? Prisimenu, kaip pačiame skandalo dėl Vilniaus mero rinkimų užkulisių įkarštyje vienas vilnietis, doriausias ir padoriausias žmogus, kuris sau neleistų nė siūlo galo svetimo pasisavinti, su subtilia šypsenėle gynė Zuoko teisę visomis, teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis laikytis įsikibus Vilniaus mero posto. Atseit žmogus toks veiklus, tiek daug gero padarė Vilniaus miestui, jog turi teisę ir į tam tikrą „kompensaciją”, kuri nenumatyta nei dieviškuose, nei žmogiškuose įstatymuose. Dėl to, kad Vilniaus meras „veiklus”, tikrai niekas nesiginčys. Bet juk ne mažiau „veiklūs” ir Henrikas Daktaras ar Gintaras Petrikas… O jau kokie „veiklūs” buvo Panevėžio „tulpiniai”! Viso puslapio neužtektų tiems veikliesiems surašyti. Pridėjus prie jų dar ir su Darbo partijos vėliava į Seimą atžygiavusius versliuosius politikus – susidarytų sąrašėlis, kurį įvertinti įstengtų nebent Rusijos ambasadorius Lietuvoje iš savo diplomatinių aukštybių. O žmogui iš gatvės ar iš dar negalutinai pragerto Lietuvos kaimo tikrai reikia mąstyti ir permąstyti: kodėl sulig kiekvienais metais į valdžią savo! laisva! valia! išrenkam vis daugiau tokių žmonių, kuriems valstybės, visuomenės ir kiekvieno rinkėjo reikalai rūpi vis mažiau ir mažiau? Ar ne todėl, kad vis didesnė rinkėjų dalis vis žemiau nuleidžia moralinių kriterijų kartelę savo renkamiesiems? Juk būtent su jų, moraliai sumenkusių rinkėjų pagalba taip lengvai į savo postus per (ne)moralių kriterijų kartelę persirito ir Vilniaus meras, ir visas būrys Vyriausybės narių, nekalbant apie Seimo narius, kurie mūru stoja už kiekvieną savo kolegą, vos tik Seimo etikos prievaizdai ar teisėsaugos organai pasikėsina į jų taip brangią (sumos netikslinsiu, ji kiekvienu atveju skirtinga…) teisę painioti privačius interesus su valstybiniais.
Į politinių vertybių skalės pirmąją vietą iškėlę „verslumą”, turime tai, ką ir matome – ne valstybę, o privačių interesų ZONĄ. (Bent taip jau man „išsimąstė”…)
Jūratė Laučiūtė