43 metai skiria mus nuo 1962-ųjų spalio, istorinių trylikos dienų, per kurias SSRS ir JAV pavojingai priartėjo prie branduolinio karo slenksčio. „Kubos raketų krizė” vis dėlto buvo įveikta, katastrofos išvengta, tačiau pasaulis dar ilgus tris dešimtmečius stebėjo Šaltojo karo įtampos mažinimą.
Šiandien rugsėjo 28-oji vainikuoja kitos epochos, kitos visuomenės, kitos pasaulio dalies nugyventas trylika dienų, kurios stebėtinai susijusios su Šaltuoju karu. Po rugsėjo 15-ąją įvykusio majoro Valerijaus Trojanovo pilotuojamo, o tiksliau – nepilotuojamo skrydžio, girdėdami atsiliepimus iš Rytų jautėmės lyg sėdėdami laiko mašinoje, sukančioje ratus virš Sovietų Sąjungos.
Rugsėjo 15 dieną teritoriniuose vandenyse prie Bornholmo vykusios eilinės Danijos laivyno pratybos Vladimiro Putino generalitetui atrodė grėsmingai, jų vogčia stebėti, skanuoti radijo mainus buvo siunčiami net septyni Šaltojo karo epochos orlaiviai. Kodėl tiek daug? Galbūt tam, kad pavyktų apsidrausti nuo nesėkmės, jei kažkas suges, subyrės, kaip dažnai atsitinka net ir elitiniuose Rusijos kariuomenės daliniuose.
Taip atsitiko ir šįkart. Trojanovas pasiklydo, chaotiškai blaškėsi po Lietuvos oro erdvę, vedinas Rusijos oro kontrolierių kontroversiškų nurodymų, žiūrėdamas į 250 litrų per minutę greičiu tuštėjančio degalų bako rodiklį, galbūt ausinėse girdėdamas nepažįstama anglų kalba skambančius užklausimus iš apačios. O jeigu Trojanovo „pasiklydimas” vis dėlto buvo suplanuota žvalgybininkų akcija, mes to niekada nesužinosime, nes apie tai žino vos 4 ar penki žmonės pačioje Rusijoje.
Žvalgybinės grupės skrydis atskleidė, kad Lietuvos pašonėje esančią Kaliningrado sritį kamuoja ne tik socialinis ir ekonominis atsilikimas, ŽIV infekcijos plitimas, bet ir Šaltojo karo laikus primenanti regiono militarizacija.
Po Su-27 skrydžio ir katastrofos Lietuvoje ne tik jie, bet ir mes patyrėme savo pamokų. Valdančioji kairiųjų dauguma susidūrė su savo nevalstybinės politikos – su šalies gynybos funkcijomis nesusijusių struktūrų finansavimo per krašto apsaugos sistemą didinimo – pasekmėmis. Dėl nepritekliaus jau keleri metai stringa kariuomenės modernizacija, vėlesniam laikui nukelta nemažai svarbių ginkluotės ir įrangos įsigijimų. Pakanka tik vieno pavyzdžio: nepaisant egzistuojančių sprendimų, į vieną sistemą nesujungti šalies kariniai ir civiliniai radarai – trūksta lėšų nutiesti duomenų perdavimo šviesolaidžius. O juk dėl neaiškaus vaizdo radaruose, Trojanovo lėktuvui sukant ratus virš Lietuvos, buvo švaistomos brangios minutės, bandant atpažinti taikinį, laukiant komandų iš Vokietijoje įsikūrusio NATO oro operacijų centro, kurio dispečeriai nebuvo tikri, kas skraido virš Lietuvos – įsibrovėlis, civilinis lėktuvas, paukščių būrys ar ufonautų erdvėlaivis.
Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas jau katastrofos vakarą pasveikino kolegą Gediminą Kirkilą – „džiaukitės, lietuviai, mūsų nesėkmė padės jums visiems laikams užsitikrinti NATO sąjungininkų oro pajėgų buvimą jūsų šalyje”.
13 dienų po Su-27 katastrofos padėjo ir NATO sąjungininkams suprasti, kad nuolatinis lietuvių zyzimas apie grėsmingą Kaliningrado kaimynystę – ne įsisenėjusi paranoja, o liudijimas apie Baltijos pakrantėje gyvuojančias Šaltojo karo apraiškas. Tikriausia NATO kariniai planuotojai jau nebegrįš prie pernykščių diskusijų, jog 15 minučių oro policijos parengtis tariamai per trumpa – ją reikia ilginti iki pusvalandžio, neva grėsmės iš partnerių Rusijoje nėra. Tikriausiai Briuselis įsitikins, kad Šaltojo karo įtampa tebetvyro mažų mažiausiai viename regione – Baltijos.
Aleksandras Matonis, apžvalgininkas