Kino teatro „Lietuva” epopėja prikeltos nepriklausomybės epochoje pasibaigė simbolinėmis protesto akcijomis – šunų amsėjimu ir butaforiniu kapinynu. Tokią baigtį buvo nesunku nuspėti. Dar neprasidėjus Vilniaus kino teatrų privatizavimui buvo akivaizdu, kad šios kadaise „svarbiausio iš visų menų” citadelės nesugebės pritapti prie naujos pašėlusio vartojimo epochos. Tai kam visi tie amsėjimai, pastūgavimai ir pagraudenimai?
Kita vertus, protestuotojai yra nuoširdūs. Ypač ta jaunoji protestuojančios visuomenės dalis. Kuri, kaip ir jų pasitelktieji šunys, jaučia teisingai, tik pasakyti negali. Ir savo protesto esmės nesugeba artikuliuoti raiškiau. Kokią, anot šiuolaikinės terminologijos, „žinutę” šios amorfiškos protesto akcijos siunčia visuomenei?
Sakome, kad mūsų nepriklausomybė pernelyg jauna, kad suvoktume tikrą kultūros vertingumą. Ir nepagalvojame, kiek per tokius pat 15 metų buvo sugebėta to vertingumo suvokti ir subrandinti nuo 1918-ųjų, be jokių informatikos ir multimedijos stebuklų, be globalizacijos ir be viešųjų ryšių. Sakoma, kad, atseit, mūsų tikrieji kultūros mecenatai dar tik bręsta. Lyg istorija siūlytų mums kitų pavyzdžių, kaip visuomenės niekaip neribojami totalinio gvelbimo instinktai staiga stebuklingai pavirto į dorovingą tarnystę visuomenės interesams. To nebus ir negali būti.
Visa tai yra blefas: ir kad esame jauni, ir kad kultūra gims iš viršpelnių, ir kad gvelbiančiojo siela vienądien pražys rūtomis ir lelijomis. Tiesa yra ta, kad toks yra mūsų pasirinktasis kelias. Per pilvą į sielą. Per pinigą į amžinąjį gyvenimą. Utopija, skandalingesnė ir absurdiškesnė už komunistinę, nuo kurios nepaliaujam plyšaudami atsižadėti.
Bet kas mums liepė pasirinkti tą kelią? Iš kur ta a priori neišvengiama nuostata, kad visuomenės judėjimas link nepaliaujamo ir nepasotinamo visa ko gvelbimo yra vienintelis likimo skirtas Marijos žemei kelias?
Čia galvos nejučiom krypsta link tų, kurie, jų pačių lūpomis tariant, savo gyvenimais, žodžiais ir darbais įkūnija fundamentaliąsias tautos, šalies ir visuomenės vertybes. Tų, kurie moka dėvėti švarkus ir neprarasti orumo net jų likimams dūžtant į šipulius. Buvo tokia žmonių kategorija – inteligentai. Buvo jų ypatingas tautinis porūšis – rusų inteligentai. Tie, kurie sugebėdavo būti inteligentiški net nežmoniškomis sąlygomis. Dabar atsirado dar viena atmaina – lietuviškas inteligentas. Tas, kuris nesugeba būti inteligentiškas net tuomet, kai visos būtinos ir pakankamos sąlygos liejasi per kraštus. Kas nesugeba sustabdyti seilių antplūdžio, pajutęs staigų kainų ropojimą tuštybės mugės aukcionuose.
Mielieji, kaip gi atsitiko, kad atsiradome ten, kur esame? Kaip atsitiko, kad skandalingas pardavimas, kuriame be kitų vertybių, figūravo ir Lietuvos vardas, įvyko būtent taip? Juk galima buvo kažkaip kitaip – gal apsvaigę nuo nesibaigiančio pasisotinimo personažai atsitokėtų, išgirdę autoritetingą balsą, kuris ištartų: „šiukštu”!
Bet nėra balso. Nėra ir autoritetų. Yra tik švarkų nešiotojai, kurie sako: jūs protestuokit, protestuokit garsiau, ir ne tik internete, išeikit į gatves, prie Seimo, prie Savivaldybės. O mes jau žinosime kaip jumis pasinaudoti: mes juk taip mėgstame, kai avinėlių tylėjimas išvirsta į visuotiną avinų blerbimą…
Beje, prieš trylika metų poetas Sigitas Geda yra viešai pareiškęs: žinau, kad Lietuva bus parduota. Sigitai, iš kur žinojai, kad „plačiaformatis” kinas Komjaunimo gatvėje bus išparceliuotas? Ir kodėl tavo mišrūno šunelio balso nesigirdėjo šeštadienį aikštėje prie „Lietuvos”, kurios daugiau nebebus?
Julijus Lozoraitis, kultūros žurnalistas