„Jaučiu didžiulę atsakomybę – esu pietų amerikietis, vaidinantis Holivude. Nors dabar būdamas paprastas aktorius ir nesu atsakingas už vaidmenis, kuriuos atlieku. Svarbiausia – daryti savo darbą gerai. Vienintelis dalykas, kurio aš noriu, – kad manęs nelaikytų tiesiog pietų amerikiečiu. Mano vardas Benisijas del Toras, bet tai nereiškia, kad aš galiu vaidinti tik ispanus. Šiaip man nesudėtinga pavaizduoti pietietišką temperamentą, ir tokius vaidmenis atlikčiau dažniau, jei tik būtų gerų scenarijų.”
Prisiminimai apie nepaprastą vaikystę
Gimiau 1967 metų vasario 19 dieną Santurče, Puerto Rike. Mano tėvą vadina Gustavu del Toru. Jis juristas, ir mano mama, Fausta Sančes-del Toro, taip pat buvo juristė. Ji mirė, kai man tebuvo devyneri. Turiu brolį, kuris vyresnis už mane dvejais metais. Jis taip pat Gustavas, yra gydytojas, gyvena Niujorke.
Iš vaikystės Puerto Rike prisimenu, kad dievindavau žaisti krepšinį ir žiūrėti siaubo filmus: apie Frankenšteiną, žmogų vilką ir „Būtybę iš Juodosios lagūnos”. Mane žavėjo reptilijos ir dinozaurai.
Daugumą tuometinių savo užsiėmimų aš perimdavau iš pusseserių bei pusbrolių – jų turiu apie dvidešimt. Atsimenu dažnas išvykas į tėvų fermą, bet man patikdavo eiti į pliažą. Tada tiesiog nekenčiau važiuoti į fermą. Bet dabar, žvelgdamas atgal, suprantu, jog tada buvo smagu mąstyti apie viską, nes dažnai būdavau vienas. Vaizduotė įsisiautėjo, ir aš susikūriau nuosavą pasaulį.
Tada mirė mano mama. Ji labai ilgai sirgo hepatitu. Pasirodymai, kuriuos aš rengdavau, norėdamas ją pralinksminti, buvo pirmieji mano bandymai vaidinti. Keisčiausia tai, kad aš jos mirtį priėmiau normaliai. Tokiame amžiuje patys baisiausi dalykai priimami kaip neišvengiamybė. Jie atrodo kaip natūralus gyvenimo pratęsimas.
Mes su broliu neturėdavome kompiuterių ar elektroninių žaidimų. Patys sugalvodavome sau naujus pasaulius. Įsivaizduodavau, kad esu Tarzanas, o mūsų šunys – tai liūtai ir meškos. Šie vaikystės vaizdiniai labai mane paveikė. Man atrodo, kad laikas, praleistas Puerto Rike nuo 5-erių iki 9-erių metų, – pati svarbiausia mano gyvenimo dalis.
Po mamos mirties krikštamotė – Sara Tores – mums labai padėdavo. Puerto Rike aš pradėjau mokytis katalikų mokykloje – Šventosios Dievo motinos amžinos pagalbos akademijoje. Vienuolės ir dvasininkai mane keikė, vadino chuliganu. Tik kai kurie mokytojai gerai su manimi elgėsi ir matė normalų vaiką su kauke, kurią aš nešiojau. Vis dėlto daugeliui buvau Chuliganas Benisijus.
Mokykloje turėjau daug problemų. Svarstau, kad aš tiesiog norėjau į save atkreipti dėmesį. Kadangi mano tėvas visada stengėsi būti man griežtas ir vertė mane elgtis pagal jo taisykles, labai pykomės. Tai tęsėsi iki tol, kol man sukako 11-a, ir tėvas vedė trečiąjį kartą. Su jo antrąja žmona sutariau siaubingai, ir tėvas, numojęs į mane ranka, išleido į Valstijas mokytis.
Būdamas 13-os, atsidūriau JAV. Mokiausi Pensilvanijos mokykloje-internate. Ten buvo smagu, nors ir turėdavau šiokių tokių nemalonumų, bet daugiausia žaidžiau krepšinį. Iš pradžių buvo sunku dėl kalbos barjero. Bet sportuodamas išmokau normaliai bendrauti angliškai. Greitai susiradau draugų, be to, muzikavau – dar Puerto Rike dievinau muziką, o ypač rokenrolą.
Kai išvažiavau iš tėvynės, buvau visiškai vienas. Tačiau greitai suaugau. Vienintelis būdas išgyventi buvo ginti save. Tuomet aš pirmą kartą pažvelgiau į savo vidų, užuot žvalgęsis aplinkui.
Tapti aktoriumi – tas pats, kas vesti
Internate aš radau daug naujos ir įdomios veiklos – pavyzdžiui, piešimas, kurį aš iki šiol dievinu. Šiaip mus su broliu mama vesdavo į piešimo kursus, tačiau sulaukęs septynerių aš nustojau ten eiti.
Vis dėlto mano susidomėjimas menu nedarė jokios įtakos tai gausybei pokštų, kuriuos nuolat krėsdavau. Kartą buvo toks siaubingas nutikimas: apiplėšė vieno mano draugo bičiulio (jo net nepažinojau) apiplėšė namus. Mano draugas man davė jo telefono numerį. Lygiai po savaitės aš paskambinu ir sakau, jog esu vienas iš vagių, bei prisiekinėjau, kad ir vėl apiplėšim tą namą. Taigi taip prigąsdinau, kad šis net išsikraustė gyventi kitur. Dabar aš visa tai prisimenu ir galvoju, koks tada buvau bukagalvis…
Mano šeima norėjo, kad tapčiau juristu. Tėvas, kaip ir mano krikštamotė, sakė ir nenustoja sakyt, kad turiu tęsti šeimos tradiciją ir eiti mokytis juristo amato. Netgi dabar ji kartais pradeda: „Žinai, tu ir dabar gali grįžti į koledžą ir baigti jį…”
Pradėjau vaidinti nuo spektaklio koledže. Pabandžiau atlikti vaidmenį, ir jį man davė. Pagal taisykles, kad gautum vaidmenį, reikia ilgai lankyti teatro būrelį (o aš buvau naujokas) arba specializuotis dramos srityje. Nusprendžiau tapti aktoriumi ir išvažiavau mokytis į Niujorką…
Taip padariau ne dėl to, kad man nepatiko juristo specialybė. Atvirkščiai, man atrodė, kad advokatai (ypač baudžiamosios teisės), pasirodantys teismuose, užsiima tuo pačiu kaip ir aktoriai. Kai galutinai apsisprendžiau tapti aktoriumi, negalvojau apie laiko rėmus: vaidinsiu 5 metus, ir jeigu pasiseks, tai gerai, o jeigu ne, pabandysiu ką nors kita. Aš visai kitaip žiūriu į dalykus, ir tapti aktoriumi man tas pats, kas vesti.
Tuomet išvažiavau į Los Andželą, kur gyveno mano brolis. Laimėjau stipendiją mokytis Stelos Adler aktorinio meno mokykloje, ir ketverius metus intensyviai tą dariau.
Po dvejų metų, kai persikrausčau į Los Andželą, gavau pirmąjį darbą – vaidmenį teleseriale „Majamio policija”. Tai kuriam lakui man leido apsirūpinti pinigais, bet vėliau ir vėl nebuvo jokių vaidmenų.
Aistra – kinas
Vieninintelis dalykas, kuris manęs visai neįkvepia, – tai televizija. Ten visi dirba per daug greitai. Aš noriu dirbti ties savo personažu, o televizijoje to nereikia. Čia gal ir yra keli puikūs aktoriai, bet tai išimtis.
Mano aistra – kinas. Niekada neatsisakysiu filmų. Todėl tai, kas susiję su „Įprastais įtarinėjimais”, buvo man labai svarbu. Daugelis galvoja, kad tai pirmasis mano filmas, bet tai netiesa. Turėjau ten svarbų vaidmenį, ir šis filmas buvo kai kas nauja man. Būtent po jo mane pripažino kaip aktorių.
Tais pačiais metais dirbau dar 4 filmuose. Tai daugoka, atsižvelgiant į tai, kad reikia susikoncentruoti ties vaidmeniu. Užtat kolegos įvertino mano darbą, ir tai man labai daug reiškia. Dabar man siūlo vis įdomesnius vaidmenis. Be to, aš dar ir režisavau trumpametražį filmą.
Vis dėlto, nors mano reikalai vyksta gerai, reikia pristabdyti. Kai tampi kino žvaigžde, labai lengva patikėti, kad esi supermenas. Tai gali tave apgauti. Todėl nekreipiu daug dėmesio į šlovę, iš tikrųjų ji nedaug verta. Nesuprasdamas tokių paprastų dalykų, pakliūvi į uždarą ratą…
B. del Toras filmavosi šiuose filmuose:
„Lengvi pinigai” 1993 m.
„Bebaimis” 1993 m.
„Šou verslo rykliai” 1995 m.
„Aistruolis” 1996 m.
„Laidotuvės” 1996 m.
„Netikėtas bagažas” 1997 m.
„Baimė ir neapykanta Las Vege” 1998 m.
„Vagišiai” 2000 m.
„Narkotikų kelias” 2000 m.
„Tegul kalba ginklai” 2000 m.
„Medžioklės sezonas” 2003 m.
„21 gramas” 2003 m.
„Nuodėmių miestas” 2005 m.
Lina Skruibytė