Kaune, kur kompozitorius, pianistas, pedagogas Vytautas Bacevičius gyveno 13 metų (1926-1939), buvo iškilmingai paminėtos jo gimimo 100-osios metinės
Pirmasis V.Bacevičiaus simfoninės muzikos koncertas įvyko Kauno muzikiniame teatre, tame pačiame, kurio scenoje skambėjo pirmieji V.Bacevičiaus rečitaliai, vėliau užkariavę žymiausias Europos ir Amerikos sales, kur pirmąsyk buvo atlikti jo embleminiai kūriniai: I koncertas fortepijonui ir „Elektrinė poema” simfoniniam orkestrui, kur rampos šviesą išvydo autoriaus vienintelis baletas „Šokio sūkury”.
Keičia požiūrį į tarpukario kultūrą
V.Bacevičius priklauso tai menininkų kartai, kuriai buvo lemta patirti daugybę istorijos posūkių, deja, ne visada sėkmingai pasitarnavusių jų kūrybos likimui. Karų ir perversmų bangos ne vieną tarpukario talentą nubloškė už jūrų marių, pasmerkė nepelnytai užmarščiai. Tarp jų pateko ir V.Bacevičius, vienas pirmųjų mūsų muzikos avangardistų.
Sugrąžinti V.Bacevičiaus kūrybą į Lietuvą jau bandyta ne kartą, tačiau tie sugrįžimai, deja, nebuvo sėkmingi. Iki šiol kompozitoriaus kūryba pas mus nėra žinoma.
Pasak muzikologės Onos Narbutienės, „Bacevičius turi pasitarnauti naujam požiūriui į mūsų tarpukario kultūros istoriją. Mūsų valstybės nelaimė, kad mes vieną labai svarbią – tarpukario modernaus meno grandį – buvome ne savo noru išbraukę iš konteksto. Kas gi liko? Šiek tiek J.Gruodžio kūrybos ir dainų autoriai. Tuo tarpu Bacevičius pakeičia mūsų muzikos vaizdą. Bacevičius tuo metu, kai gyveno laikinojoje sostinėje, vienintelis buvo pripažintas Europos menininkų, jam vieninteliam pavyko pagal kontraktus koncertuoti Europos scenose: Paryžiuje, Kopenhagoje, Berlyne, Varšuvoje, Prahoje, Rygoje ir kitur. Bacevičius kūrė tuos muzikos žanrus, kurie to meto Lietuvoje buvo labiausiai apleisti: fortepijoninę, simfoninę ir koncertinę vargoninę muziką”. Dabar tik nuo mūsų požiūrio priklauso, kaip mes priimsime šio autoriaus kūrybą.
Ar esame tam pasirengę? Ar dėl savo ambicijų, nepamatuotų pretenzijų darsyk šią pažintį atidėsime kitiems laikams. Juk po 1990 metų radome kuklią vietelę V.Bacevičiui savo muzikos rūme ir budriai saugome, kad tik jis, keistuolis, kieno nors vietos (pelnytai!) menėse neužimtų.
Vizionieriškos partitūros
40 metų aprėpia V.Bacevičiaus simfoninė kūryba. Išgirdus ją, kuris klausytojas išdrįs teigti, kad po M.K.Čiurlionio simfoninių poemų turėjome pusamžį trukusią simfoninės muzikos tuštumą? O neseniai tokią „tiesą” teigė visi Lietuvos muzikos istorijos vadovėliai, tokią „teisybę” žinojo visi muzikos besimokantieji.
Simfoninės muzikos koncerto pirmojoje dalyje girdėjome dvidešimtmečio kūrėjo Pirmąją simfoniją, vienos dalies, aštrių kontūrų opusą, parašytą dar neoromantinių tradicijų įtakoje. Kas šiame kūrinyje jau išskiria jaunąjį kūrėją iš kitų? Puikus orkestro medžiagos valdymas, spalvų pojūtis, teminis naujumas ir gaivumas. Vien ko verta paslaptinga, impresionistinė veikalo pradžia.
Amerikoje sukomponuotas vienintelis Koncertas smuikui, labiau kompromisinis, galima sakyti, klasicistinis veikalas. Emigravęs į JAV, kompozitorius ne sykį su širdgėla išpažino, kad amerikiečių muzikinis skonis, jų imlumas moderniai muzikai yra riboti, todėl ir supaprastino savo stilių. Antrojoje koncerto dalyje skambėjo originaliausia – vėlyvoji kompozitoriaus kūryba, sukurta Niujorke. Atonalų, ateminį, ritmiškai neįtikimai sudėtingą IV koncertą fortepijonui (beje, V.Bacevičius yra šio žanro pradininkas Lietuvoje) keitė paskutinysis autoriaus simfoninis veikalas „Grafika”, muzikologės O.Narbutienės pavadintas „kūrybinės nepriklausomybės sala, kurioje kosmoso idėja įgyja gryną organizuotą muzikinį pavidalą”.
Visus simfoninius veikalus griežė Lietuvos nacionalinis orkestras, įtaigiai Koncertą smuikui interpretavo Ingrida Armonaitė, kilniu, jautriu garsu ir ritmiškai nepriekaištingai skambino jaunasis pianistas Gintaras Januševičius. Didžiausią pagiriamąjį žodį reikėtų išsakyti dirigentui Robertui Šervenikui, atlikusiam milžinišką darbą studijuojant vizionieriškas partitūras, jas suvedant į daugialypius faktūrinius statinius.
Kosminės poemos fortepijonui
Puikiai išleistame buklete, skirtame V.Bacevičiaus 100-mečiai, muzikologas Edmundas Gedgaudas rašo: „Bacevičius bene vienintelis po Čiurlionio sukūrė tokią daugialypę ir vientisą fortepijoninės muzikos visumą, tik kol kas mažai pažįstamą ir retai skambančią (…) Mąslios ir ekstatiškos, nežemiškos ir itin apčiuopiamos, pianistiškos, erdvios, alsuojančios – jos suteikia galimybę išgirsti filosofuojantį kompozitorių”.
Jaukioje VDU Katalikų teologijos fakulteto salėje turėjome retą galimybę – išgirdome visas septynias autoriaus poemas fortepijonui, kurias skambino pianistas Jurgis Karnavičius. Grojo atlikėjas ypatingai – klausytojų akyse skleidėsi ambicingo kūrėjo stiliaus evoliucija, vykusi daugiau nei prieš 40 metų. Kaip iššūkis skambėjo paskutinioji – „Kosminė poema” – pakylėta, trapi, veik nežemiška.
Koncerte pirmąsyk išgirdome brolio ir sesers Bacevičių paskutiniuosius brandžiuosius styginių kvartetus. Kiekvienas jų turi savo sukūrimo istoriją, nepakartojamą, kaip ir žymios šeimos gyvenimas, kurio didžioji dalis pagal anuometinę sampratą buvo skirta tauriausiai sričiai – menui. Gražinos ir Vytauto Bacevičių kamerinius veikalus griežė Čiurlionio ir Valstybinis Vilniaus kvartetai.
Atminties ženklai
Muzikologė O.Narbutienė praėjusį pavasarį išleido solidų dvitomį: „Vytautas Bacevičius. Gyvenimo partitūra” ir „Išsakyta žodžiais”.
Menininko jubiliejų žyminčių akcentų yra ir daugiau. Išleisti keli natų leidiniai: pilnas vargonų muzikos rinkinys, fortepijono muzikos rinktinė ir „Septintas žodis dviem fortepijonams”. Neseniai pasirodė ir kompaktinė plokštelė „Elektrinė poema”, kurioje įrašyti žymiausi autoriaus simfoniniai kūriniai.
Kaune, E.Ožeškienės gatvėje, prie namo, pažymėto 19-uoju numeriu, atidengta memorialinė lenta (jos autorius – skulptorius A.Šlapikas), kurioje žymima, kad 1931-1939 metais čia gyveno kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius.
Alina Ramanauskienė