Šiandieninėje Lietuvoje tikėti demokratija, kaip lygias teises, pareigas ir atsakomybę įtvirtinančia santvarka, darosi vis sunkiau ne tik žmogui, kuris dažnai apibūdinamas kaip nekvalifikuota darbo jėga, bet ir piliečiui, nuo kurio kvalifikacijos priklauso visuomenės ateitis (gydytojui, mokytojui, kultūros ir mokslo darbuotojui).
Kyla nuojauta, kad senąją nomenklatūrininkų kartą, komunistus „žmogišku veidu”, ima keisti nauji kadrai, kurių užmojai nebeturi žmogiškų bruožų. Galima, pasitelkus senus sovietinius šablonus, vadinti juos „kapitalistiniais rykliais”. Šie kadrai remiasi įstatymais kaip verslo planus įteisinančiais bei palaikančiais aktais ir tuo pat metu ciniškai juos pažeidžia, jei tik įstatymas apriboja ryklio apetitą. Tai jiems ir demokratiška, ir moralu.
LTV parodė siužetą apie Vilniaus savivaldybės administracijos direktorių, nemokėjusį algos namų darbininkei. Mat ši apsivogė, prisipažino tai padariusi ir už išneštus daiktus turėjo pustrečių metų atidirbti. Moteriškė teigė nevogusi, tikino, jog prisipažinimą jėga iš jos išgavo. Spaudė ir darbdavys, ir jo pasitelkta policija.
Aišku, direktoriumi turėtume tikėti vien todėl, kad šis eina solidžias pareigas, o namų darbininkę dėl nesolidumo reikėtų iš anksto pasmerkti. Pasitelkti jėgos struktūras prisipažinimui išgauti – nieko blogo, juk tai sena teisinė tradicija, atėjusi iš XVII amžiaus. To meto dvarų bylose pilna išrašų apie tai, kaip įtariamasis v i s k ą prisipažino „tardymo ir kankinimo metu”. Jam net bausmę už tai sušvelnindavo – užuot gyvą sudeginę, nukirsdavo galvą.
Ponas direktorius irgi pasirodė gailestingas – neišvaržė moteriškės buto (8 tūkst. litų nuostoliui padengti), pasitenkino algos nemokėjimu. Kilnu, nors tu ką. Tik ar turėtume pono geraširdiškumu tikėti?
Kitas dalykas susijęs su kvalifikacija. Mokyklose dirbantiems socialiniams pedagogams atlyginimas sumažintas 400 litų. Matyt, tam, kad jie būtų priversti nebedirbti, nes valdininkams socialinių pedagogų kvalifikacija nerūpi. Savo vaikus tie ponai auklės uždaruose „šiltnamiuose”, kuriuose jokia blogio sėkla neprilips, o tie, socialiai remtini, alkoholikų ir bedarbių vaikai – teprasmenga. Matyt, atsiranda nomenklatūros ir tam tikrų šešėlinių struktūrų susitarimas, nauja korupcijos atmaina – ugdyti kartą, kuri būtų priklausoma nuo lengvai pasiekiamų narkotikų, pigių materialinių vertybių ir plastmasinės popkultūros, kartą, kuria būtų galima manipuliuoti. Žinoma, valdininkų vaikai šiai kategorijai nepriklauso, socialiniai pedagogai irgi nereikalingi, nes jų sociumas – išskirtinis. Neliečiamas.
Regis, net žiniasklaidoje, kuri yra bene vienintelė įvairių sociumo reiškinių ir faktų paviešintoja, realybė skyla į dvi dalis. Jau seniai nebežiūriu laidų apie ponų gyvenimo būdą, jų namų interjerą, hobį, drabužius, šunis ir smauglius, nes darosi kažkaip kraupu. Tarsi tai būtų absoliutas. Metafizika ir transcendencija kartu sudėjus.
Gyvenimui, kuris yra tikras, irgi skiriama vietos, bet jau su kažkokia nesveika kriminaline ar misionieriška potekste („Pagalbos telefonas”, „Bėdų turgus”). Mat šalia išblizginto interjero tokia egzistencija atrodo esanti tik siaubo ar pasigailėjimo verta. Neįvelkama į „stilingus” drabužius.
Vis dėlto socialinė įvairovė tokia nevienalytė, paradoksali ir skaudi, kad tiesiog neverta kurti izoliuotų sociumo salų, funkcionuojančių atskirai nuo kitų visuomenės grupių. O svarbiausia – taikyti joms atskirų įstatymų. Kitaip nejučia grįšime ten, iš kur atėjome, – į XVII amžių. Jau nelabai nustebčiau, jeigu ponai valdininkai įsteigtų budelio etatą. Savanoriškų prisipažinimų taigi reikia…
Renata Šerelytė, rašytoja.