Vakar Europos judriąją savaitę Alytuje pradėjo diena be automobilio. Ją ženklino trys renginiai. Antrą valandą popiet prie Alytaus piliakalnio prasidėjo unikalus, pasak rengėjų, pasaulyje analogo neturintis projektas – „Alytaus Everestas”. Grupė neįgalių ratukininkų drauge su garsiu alpinistu, Everesto ir daugelio kitų aukštikalnių nugalėtoju Vladu Vitkausku rengėsi šturmuoti piliakalnį.
Susirinko žmonės, nuolat gyvenantys tam tikrose viršūnėse
Piliakalnio papėdėje susibūrusiems dalyviams, jų pagerbti atvykusiems svečiams idėjos autorius Darius Babijonas sakė, kad mintis vykdyti tokį drąsų projektą kilo vasarą, Alytuje įvykus susitikimui su V.Vitkausku. Ponas Vladas, žvelgdamas į savo būsimus bendražygius, užsiminė, jog aukščiausios ir… žiauriausios viršukalnės yra mūsų kasdienybėje. Ir jas turime įveikti.
„Čia susirinko žmonės, kasdien gyvenantys tam tikrose viršūnėse. Jie ryžosi parodyti savo pastangas įveikti šį labai gražų, sakyčiau, šventą kalną. Lenkiu galvą prieš juos, turinčius savo kalnus, ir tuos žmones, kurie padeda jiems kopti į tas viršukalnes”, – sakė ponas Vladas.
Neįgaliuosius, tvirtai pasiryžusius kopti į piliakalnį, sveikino Europos judriosios savaitės Alytuje globėjas miesto meras Vytautas Kirkliauskas, o „kalnų karaliui” įteikė mažą suvenyrą – ženkliuką su Alytaus herbu, sveriantį ne daugiau kaip 1,5 gramo, tad ne per sunkų, netrukdysiantį alpinistui užkariauti aukštikalnių. Projekto dalyvius, kurių rankose jau plazdėjo vėliavėlės su Europos judriosios savaitės simbolika, meras pamalonino judriausio alytiškio diplomais, pasirašytais jo paties ir sporto klubo „Interwalk” vadovo Kastyčio Pavilonio.
Vienas projekto rengėjų Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos Alytaus miesto ir rajono skyriaus pirmininkas, Alytaus apskrities neįgaliųjų sveikatingumo ir sporto klubo „Alytupis” prezidentas Rolandas Baranauskas prisipažino neįsivaizdavęs, kad žmogus rateliuose gali kopti į kalną. Apie tokį sumanymą išgirdę žmonės, pasak pono Rolando, jį vertino keistai. „Su laiku užkopsim tikrai”, – sakė jis, dar nežinodamas, kaip pačiam ir kolegoms seksis šiame nepaprastame ir itin sunkiame žygyje.
Pirmas viršūnę pasiekė Vaidas
Prie devynių alytiškių, pasiruošusių kopti į piliakalnį, prisidėjo keturi vilniečiai projekto dalyviai – ties starto linija piliakalnio papėdėje išsirikiavo trylika narsuolių, iš jų keturios moterys. Sustojo pasirengę padėti palydovai.
Iš pradžių nuožulnesnį kelią į kalną neįgalūs ratukininkai įveikė patys (buvo kopiama įdauba tarp dviejų piliakalnio kalvų). Vėliau, trasai statėjant, neapsieita be lydinčių asmenų pagalbos. Kopti į vieną Alytaus piliakalnio viršūnių dalyviams padėjo ir trys policininkai. Titaniškomis pastangomis, žliaugiant prakaitui, neįgalieji, padedami lydinčiųjų, į pagalbą pasitelkę ir virves, įveikė pirmąjį etapą – iškopė ant tiltelio, jungiančio dvi kalvas. Iš ten, po trumpo atokvėpio, teko įveikti taip pat gana statų pakilimą laipteliais į viršūnę. Pirmas joje atsidūrė alytiškis Vaidas. Prie jo, iš aukštybių jau besižvalgančio į Alytaus panoramą, pamažu rikiavosi ir bendražygiai.
Nors prieš kopiant kalbėta, jog galbūt ne visiems pasiseks pasiekti tikslą, kalvos viršūnėje drauge su vadovu V.Vitkausku netrukus buvo visi trylika dalyvių – pavargę, iš jaudulio ir truputėlio nerimo plazdančiomis širdimis, laimingi, besididžiuojantys savimi. Ponas Vladas iš turisto kuprinės ištraukė tokią Lietuvos vėliavą, kokią nešasi ketindamas pasiekti aukštikalnes. Valstybės simbolis suplevėsavo šalia trylikos narsuolių, įveikusių apie 30 metrų aukščio kalną (pasak V.Vitkausko, toks aukštis prilygsta 10 aukštų namui). Vieni žygeiviai tuokart apėmusias emocijas, mintis pasiliko sau. Keletas išgyvenimais pasidalijo su juos į kalną lydėjusiais žurnalistais.
„Jaučiamės labai pavargusios po tokios kelionės. Gaila lydinčiųjų, nes ir jie labai pavargo. Bet jausmas nuostabus! Ar gali būti bloga nuotaika, jeigu, ko gero, nė vienas neįgalusis dar nėra pasiekęs tokių aukštumų? Mes būsime pirmi tai pasiekę, tegul ir su kitų žmonių pagalba. O juk kai kurie iš mūsų po traumų ir aukščio bijo”, – sakė alytiškės Nijolė ir Antanina.
„Vienas žodis – fantastika”, – buvo lakoniškas pirmas viršūnę pasiekęs Vaidas.
„Kai apie idėją pasakė Kastytis Pavilonis, drauge atvažiavom, pasižiūrėjom į abu piliakalnio kalnus. Ir pasirodė baisu. Pakilti į piliakalnį be specialios įrangos atrodo neįmanomas dalykas. Nutarėm bandyti keltis įdauba. Nors tai irgi sunku – rateliai slysta žole. Paskui su žmonėmis pasišnekėjom, vienas iš mūsų pabandė rateliais kiek įvažiuoti į kalną, ir ryžomės. Kalbėjomės su Kastyčiu Paviloniu, kad kitais metais, iš anksto pradėjus rengtis, treniruotis, pasitelkus specialią įrangą, galima mėginti kopti ir be lydinčio žmogaus. Galbūt ateityje pavyktų įveikti ir aukštesnį piliakalnio kalną”, – sakė R.Baranauskas. Rolandas gyvena Pirmajame Alytuje, tačiau būdamas sveikas (lemtingą traumą patyrė 1997 metais) prie piliakalnio nėra buvęs.
Pailsėjusių alpinistų laukė nė kiek ne lengvesnis nusileidimas į piliakalnio papėdę. Čia, apačioje, žmonių, įveikusių ne tik aukštą kalną, bet ir pačius save, nelaukė nei gėlės, nei pasitinkančiųjų sveikinimai… Neįgalieji patys sveikino vieni kitus, už dėmesį dėkojo korespondentams, už pagalbą – artimiesiems, bičiuliams. Ypač šiltų padėkų sulaukė visame nelengvame žygyje talkinę Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių kuopos policininkai Saulius Ribokas, Eimantas Senikas ir Svajūnas Bunza, taip pat trims alpinistams padėjęs „Alytaus naujienų” darbuotojas Valentinas Karužas. Atsikvėpę šmaikštavo, kad reikia dar kartą kopti, šįsyk – laikui. Vadovui išsakė džiaugsmą galėję pamatyti ne per televizorių, o gyvą garsųjį V.Vitkauską, dar daugiau – drauge su juo kopti.
Aušra Žvinakevičiūtė
Eimantas rules! 😀