Rinkimai į Vokietijos bundestagą, kuriuose rungėsi dvi galingos partijos – socdemai ir krikdemai – vėl aktualizavo klausimą: kokią ateitį turi ir apskritai ar beturi Lietuvos krikščionių demokratų partija. Juk tikrai nenormalu ir keista, kad Lietuvoje krikdemai beveik išnykę iš politinių partijų spektro – Lietuvoje, kuri vis dėlto yra krikščioniškas kraštas, tegul ir vien nominaliai, kaip daugelis mano, teišpažįstantis krikščionybę.
Tikrai, atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje krikdemams nesisekė. Viena iš seniausių Lietuvos politinių partijų, iki XX amžiaus vidurio vaidinusi ryškų vaidmenį politiniame ir socialiniame gyvenime, ji sparčiai atsikūrė po Kovo 11-osios, bet, kad ir kaip būtų keista, jos svari praeitis jai tapo skandinančiu akmeniu. Ji iš karto ryžtingai atsigręžė į praeitį, savo tikslu matydama prieškario vertybių ir veiklos formų restituciją ir negalvodama apie radikaliai pasikeitusį ir sekuliarizuotą pasaulį, kuriame jai lemta reikštis. Užtat tik atsikūrusi, ji tapo anachronizmu. Būdingiausia buvo krikdemų švietimo ir mokslo ministro prof. Zigmo Zinkevičiaus programa: jis savo siektinu idealu ir norma skelbė ikisovietinės Lietuvos mokyklą, tarsi nebūtų pasikeitusio pasaulio, naujų švietimo idėjų, metodų, poreikių. Keistai atrodė per televiziją rodomi krikdemų (nebežinau ar Seimo frakcijos, ar tarybos, ar valdybos) posėdžiai, kurie prasidėdavo žegnojimusi ir malda, o tęsdavosi ir pasibaigdavo tarpusavio rietenomis – taip maža ten būdavo krikščioniškos dvasios! Buvo orientuojamasi į bažnytines organizacines struktūras, o iš narių reikalauta būti uoliu kataliku. Tačiau moderni krikščioniškoji demokratija (ryškiausias pavyzdys – Vokietija) yra grynai pasaulietinio tipo organizacija, kurios nariai išpažįsta krikščioniškąsias vertybes, bet nebūtinai yra susiję su kuria nors Bažnyčia, gali būti ir laisvamaniai. Svarbiau pripažinti vertybes, o ne turėti ryšių su bažnytine organizacija.
Anachronistinės laikysenos dėka krikdemai ir iškrito iš parlamentinių partijų tarpo. Teisybė, jie padarė išvadas, buvo priversti jas padaryti, galutinai susirieję ir susiskaldę.
Kokia jų dabar galėtų laukti ateitis? Ar jie iš viso beturi ateitį? Prieš kurį laiką Andrius Navickas labai įdomiame straipsnyje apie mažąsias partijas priskyrė krikdemus prie tų, kuriems lemta išnykti, kaip ir socialdemokratų sąjungai.
Neprotinga diletantui ginčytis su prityrusiu politologu, bet vis dėlto…
Prisimenant mažųjų partijų debatus per rinkimus į Seimą iš absurdiškų nykštukinių partijų pasirodymų labai ryškiai ir teigiamai išsiskyrė krikdemai, taip pat ir socialdemokratų sąjunga. Bet jeigu pastarosios egzistencija sunkiai pateisinama šalia socialdemokratų partijos opozicinio sparno, prie kurio ji galėtų prisidėti, jį sustiprindama, tai krikdemų laukia iki šiol tuščia niša. Nes į ją tarsi pretenduojanti Tėvynės sąjungos krikdemiškoji sekcija yra visiškai formali ir be turinio. Taip pat ir modernieji krikdemai, kurie be pėdsako ištirpo liberalcentristų terpėje. O atsinaujinę krikščionys demokratai turi potencijos augti ir bręsti. Viltingai atrodo jų atsinaujinusi jauna vadovybė. Narių korpuse, atsikračiusiame marazmatiško paveldo, dominuoja, atrodo, jauni žmonės. Jie turi savarankiškai mąstančių ir gabių ekonomistų bei teisininkų. Partijos programa yra atnaujinta ir gana moderni. Partijoje turėtų rastis entuziazmo ir energijos griebtis uždavinio, kurio sprendimų labiausiai laukia Lietuvos visuomenė: socialinės atskirties mažinimo. Artėjant rinkimams į savivaldybes, būtent iš krikdemų norėtųsi sulaukti didžiausio šios krypties aktyvumo, išradingumo ir nuoširdaus pasiaukojimo.
Vanda Zaborskaitė