„Kas yra Miesto užstatymo taryba? Visuomeniniais pagrindais veikiantis miesto patriotų architektų „patariamasis balsas”. Juk jei gyveni name, tvarkai ir jį, ir kiemą – kad būtų gražu. Klaipėda – mūsų didieji namai, ir mes norime, kad jie būtų garžūs visiems juose gyvenantiems žmonėms. Ir didžiausia nauda iš to, kad renkamės aptarti siūlomų statyti objektų, – išvengtos klaidos ir iškilę pastatai, kurie puošia miestą” – sakė Miesto užstatymo tarybos nariai architektai Ramunė Staševičiūtė ir Edmundas Andrijauskas.
Sprendimą „Dėl miesto išplanavimo ir užstatymo, projektų ekspertizės” 1992 metų lapkritį pasirašė Klaipėdos meras Benediktas Petrauskas. Jame nurodyta: „Vykdant LR Vyriausybės nutarimus, nuspręsta sudaryti Klaipėdos planavimo ir užstatymo projektų architektūrinę tarybą, susidedančią iš architektų ekspertų”.
Miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrius, be kita ko, buvo įpareigotas kartu su architektais ekspertais parengti teritorinio planavimo ir atskirų objektų, kurių projektai (stadijos, etapai) pateikiami savivaldybių ekspertizei, sąrašus.
Į pirmąją Miesto užstatymo tarybą buvo išrinkti devyni architektai ekspertai. Jau dvylika metų gyvuojančioje taryboje dabar – trylika architektų ir du paminklosaugos specialistai.
Apie Miesto užstatymo tarybos darbą, priimamus sprendimus ir jų įtaką Klaipėdos miesto veido formavimui kalbėjomės su jai nuo pat pirmųjų tarybos įkūrimo dienų priklausančiais architektais Ramune Staševičiūte ir Edmundu Andrijausku.
– Kodėl buvo nuspręsta įkurti Miesto užstatymo tarybą ir kokios jos funkcijos?
E. Andrijauskas:
– Buvo laikas, kai manėme, jog valdžia bus pakankamai visuomeniška ir išklausys visuomenės balsą prieš priimdama svarbius miestui ir miestiečiams sprendimus. Nieko naujo mes Klaipėdoje neišradome – tokios tarybos buvo įkurtos ir Vilniuje, ir Kaune. Tarybos priimti sprendimai bei posėdžių metu pareikštos nuomonės – tai pagalba miesto vyriausiajam architektui, nes būna tokių projektų, kai vienam žmogui sprendimą dėl jų priimti yra sunku.
R. Staševičiūtė:
– Mes – lyg patariamasis balsas. Negalime ko nors leisti ar neleisti, uždrausti statyti.Galime tik patarti. Ir mūsų sprendimas gali būti priimtas arba, tarkim, vyriausiasis architektas gali nuspręsti, jog mūsų sprendimas nepriimtinas.
E. Andrijauskas:
– O kadangi mes tik patarėjai, tad projektų svarstymas Miesto užstatymo taryboje nėra privalomas. Todėl dabar yra taip: kas nori – atneša projektus, kas nenori – neneša ir „atakuoja” savivaldybę. Šiuo metu Klaipėdoje kyla ir tokie objektai, apie kurių statybą mes sužinojome tik iš spaudos.
– Kaip jums atrodo, kodėl kai kurie užsakovai linkę apeiti Miesto užstatymo tarybą?
R. Staševičiūtė:
– Gal jiems atrodo, kad toks kelias yra lengvesnis. Nors aš manau, kad mindyti valdininkų kabinetų slenksčius nė kiek ne lengviau. O kai ateini į tarybą, išsiaiškini visas problemas, kokios tik gali kilti. Tikrai nesam piktybiški ir nusiteikę ko nors neleisti. Priešingai – norėtume leisti viską, ir labai apmaudu, kai galvojama, jog esame piktavaliai, nusiteikę viską iškeikti ir „sudirbti”. Juk mūsų specialybė ir darbas toks – siekti, kad miestas vystytųsi. Tik svarbu nepadaryti esminių klaidų. Tarybos posėdžių metu susėdam, pasitariam, ir užsakovas pastabas išklauso bei naujų minčių, impulsų pasisemia…
E. Andrijauskas:
– Išties keista, kai susiduri su kolegų nuostata, jog mes – lyg ir puolančioji pusė, o jie privalo gintis. Aišku, kiekvienam nemalonu girdėti kritiką. Man irgi nebuvo malonu, kai kritikavo „Trinyčių” detalųjį, bet buvo pasakyta ir daug gerų, konstruktyvių pasiūlymų. Mūsų visuomenėje vis dar tebevyrauja sovietmečiu susiklosčiusi nuomonė, jog bet kokį projektą reikia „pramušti”. Tai ir svarsto – ar geriau „pramušti” tiesiai per savivaldybę, ar dar ir pas mus „pramušinėti”.
– Tačiau ne visi užsakovai ir projektuotojai naudojasi galimybe nerodyti būsimų objektų Miesto užstatymo tarybai.
E. Andrijauskas:
– Anksčiau buvo labai paprasta. Vyravo nuostata, kad dėl visų stambesnių objektų vyriausiasis architektas tariasi su Miesto užstatymo taryba. Dabar, kai nėra tvirto juridinio pagrindo, tai realizuoti jam vis sunkiau.
– Bet Teritorijų planavimo komiteto nariai ir pats meras posėdžių metu labai dažnai teiraujasi: ar užstatymo tarybos nariai pritarė svarstomam projektui arba detaliajam planui?
R. Staševičiūtė:
– Kai kyla klausimų dėl detaliųjų planų, apimančių didelę miesto teritoriją, ar dėl kokių nors itin aukštų pastatų, pavyzdžiui, siūlytų „dvynių” Tilžės gatvėje ar daugiaaukščio Minijos gatvėje, komiteto nariai greičiausiai nenori vieni priimti sprendimo. Tad ir pasiūlo užsakovams kreiptis patarimo bei pritarimo į užstatymo tarybą. Dar kartą kartoju, kad nesame giljotina ir džiaugiamės kiekvienu didesniu objektu. Į posėdžius susirenka daug tikrai patyrusių architektų, pasako savo nuomones, ir dažniausiai užsakovai išeina net patenkinti. Juk be pasiūlymų, kaip objektą padaryti patrauklesnį, kartais pasiūloma, tarkim, sklypą padidinti, kad ir miestui geriau būtų. Tarybos darbo esmė – kad būtų geriau miestui ir miestiečiams. Juk mes patys dirbame, projektuojame ir neišvengiame klaidų ar tokių klausimų, kuriuos lengviau išspręsti ne vienai, o kelioms galvoms. Neseniai svarstėme „Akropolio” planus ir pamatėme, kad neišspręstos transporto problemos – atidarius centrą, užsikimštų Šilutės plento ir Kauno gatvės sankryža. Patarėme užsakovams. Ir jie pritarė, kad problemą reikia spręsti.
E. Andrijauskas:
– Bėda, ko gero, tai, jog trūksta nuoseklumo. Mes tikrai nesakome, kad vyriausiasis architektas posėdžiams turi pateikti visus klausimus, svarstomus Teritorijų planavimo komitete. Tačiau svarbiausius objektus dera aptarti kartu. Tikrai nežinau, kodėl dėl kai kurių objektų nusprendžiama, kad užstatymo taryba bus barjeras, kurį geriau apeiti.
R. Staševičiūtė:
– Vienas tokių nesuprantamų atvejų – statyba šalia „Klaipėdos” viešbučio. Pats centras, miestui svarbi vieta, o kas ten bus – niekas iš tarybos narių nematė iki pastarųjų dienų.
– Susidaro įspūdis, kad ne architektai, o politikai sprendžia, kokie pastatai puoš miestą. Kodėl klostosi tokia situacija?
E. Andrijauskas:
– Galima sakyti, kad visoje Lietuvoje prasidėjo bendra tendencija po „Vilniaus prekybos” bandymo pastatyti daugiaaukštį Vilniuje ant Ozo šlaito prie „Akropolio” kaltinti Architektų sąjungą korupcija ir aiškinti, kad užstatymo tarybos esančios trukdžiai miestų plėtrai bei vystymuisi. Prieš dešimtį metų panašiai buvo atakuojamas Kultūros vertybių apsaugos departamentas, ir tik dabar tos atakos kiek aprimo. Kaip KVAD buvo tapęs operuotinu augliu, taip dabar tokiu augliu bandoma laikyti kolegialią architektų nuomonę. Matyt, Vilniuje kilusi banga atsirito ir iki Klaipėdos. Netgi dabar, kalbant su politikais ir siūlant kokį nors būdą architektams aktyviau dalyvauti miesto plėtroje, pasigirsta priekaištų, kad mes siekiame didinti savo įtaką. Į tokį teiginį labai sunku ką nors atsakyti.
R. Staševičiūtė:
– Didinti architektų įtaką miesto užstatymui nėra blogas dalykas. Yra kita potekstė – atseit mes bandome uzurpuoti pagrindinius miesto plėtros sprendimus ir vos ne ketiname politikus nuo tų sprendimų nustumti į šoną. O dėl istorijos Vilniuje – Architektų sąjunga buvo vienintelė visuomeninė organizacija, išdrįsusi paskyti, jog tai, ką ketina daryti „Vilniaus prekyba”, yra negerai. Ir spaudimas sąjungai dabar didžiulis.
E. Andrijauskas:
– Šiuo metu yra jaučiamas didelis verslo pasaulio ir pinigų spaudimas. Sklypą įsigijęs užsakovas nori iš jo išspausti ne tik visa, kas įmanoma, bet ir kas neįmanoma. Užstatymo taryba – lyg mažytė stotelė, padedanti tą spaudimą nukreipti tinkamai. Reikia ieškoti kompromiso ir apginti visuomenės interesus.
R. Staševičiūtė:
– Kad visuomenės interesas nenuskambėtų kaip tuščias žodis, galima pateikti tokį pavyzdį. Ties Minijos ir Bijūnų gatvėmis norima statyti du daugiaaukščius – gyvenamąjį daugiabutį ir biurų pastatą. Kai išdėstėme savo pastabas dėl to, kad neišspręstos transporto problemos, išgirdome atsiliepimų: „Fu, kokie jie negeri, neleidžia tokių gražių namų statyti”. Tačiau kažkodėl nepagalvojama, kas atsitiks, kai į darbą ir iš darbo vienu metu pajudės ne vienas šimtas automobilių. Jeigu pritartume tam, kas siūloma, pastačius pastatus, kiltų vajus – kur jie žiūrėjo, juk čia važiuoti nebeįmanoma. Infrastruktūros vystyti investuotojas nenori, jis nori plyname lauke pastatyti namą ir pasiimti pinigus. Toks jo noras visiškai suprantamas, tačiau visuomenės interesas – pažeidžiamas. Ir nors visko numatyti neįmanoma, norisi, kad, priėmus sprendimus, nereikėtų po kiek laiko pulti taisyti klaidų.
– O ar Klaipėdoje yra objektų, kuriems jūs nepritarėte, o jie vis tiek iškilo?
R. Staševičiūtė:
– Iškilusių ar bekylančių objektų, kuriems būtume pasakę „ne”, lyg ir nėra, išskyrus prekybos centrą BIG. Svarstant jo projektą, nepritarta detaliojo plano keitimui; tarybai nepatiko, kad pastatas traukiamas į sklypo gilumą, o automobiliai statomi patraukliausioje jo vietoje. Kažkodėl, projektuojant didžiuosius prekybos centrus, pamirštama taisyklė, kad mieste gatves formuoja pastatai, o ne automobilių stovėjimo aikštelės. Pats BIG pastatas nustumtas prie gyvenamojo kvartalo namų, jiems atsukta „nugara” ir nepatrauklus „užpakalinis” fasadas. Pirkėjai į parduotuvę ateina užkaboriais. Iš planuotojų numatytos gražios reprezentacinės viso šio kvartalo erdvės liko nesusipratimas. O kai architektai pareiškė savo nuomonę, jog šis objektas turėtų būti koreguojamas, buvo supeikti, kad gąsdina investuotojus ir šie pabėgsią iš Klaipėdos. Beje, yra tokių objektų, apie kuriuos tiesiog nežinojome.
E. Andrijauskas:
– Tiesa, kartais atsitinka taip, kad tą patį projektą atneša keturis ar penkis kartus. O mes juk ne geležiniai… Kai buvo svarstomas „Lietuvos draudimo” pastato prie Baltijos žiedo projektas, keletą kartų ne tik prašėme, bet tiesiog maldavome, kad statytų didesnį pastatą. O jeigu jiems reikalingas toks mažas, tai kodėl pasirinkta vieta, kur erdvės leidžia statyti dangoraižius?
R. Staševičiūtė:
– Jie išvis tenorėjo šešių aukštų pastato. Detaliajame plane buvo nurodyta, jog ten galimi 7 – 15 aukštų. Visi pageidavome tų 15, bet vos ne vos „išspaudėme”, kad bent septynis statytų. Tokie tat paradoksai – Tilžės gatvėje nori 30 aukštų, o čia, kur nuostabi vieta, kur galėjo įsikurti fantastiški biurai – septynaukštis namelis.
E. Andrijauskas:
– Ir kaskart važiuodamas pro šalį jautiesi esąs kaltas: gal nemokėjome įtikinti, gal pernelyg lengvai pasidavėme? Tokiais atvejais labai sunku atsakyti į priekaištus: „Kur žiūri Architektų sąjunga?” ar „Ką daro Miesto užstatymo taryba?”. Juk nepasakosi, kad penketą kartų įtikinėjome… Juolab kad galių priversti mes neturime.
– Ko reikėtų, kad tų priekaištų girdėtųsi mažiau? Ar nebandėte ieškoti glaudesnio bendradarbiavimo būdų, pavyzdžiui, su Teritorijų planavimo komitete posėdžiaujančiais ir sprendimus priimančiais politikais?
E. Andrijauskas:
– Mes pabandėme pasiūlyti, kad Teritorijų planavimo komiteto posėdžiuose dalyvautų ir mūsų atstovas…
R. Staševičiūtė:
– …tačiau didelio džiaugsmo mūsų pasiūlymas nesukėlė. Mes nenorime „susireikšminti” ar daryti įtaką sprendimams, tačiau yra buvę tokių atvejų, kai priimame vienokį sprendimą, o komiteto posėdyje perskaitomas ne toks, arba priimtas sprendimas ne taip interpretuojamas. Tad norėtųsi, kad Miesto užstatymo tarybos atstovas perskaitytų visą posėdžio protokolą, o ne tik tai, kam buvo pritarta, bei išdėstytų argumentus, kodėl buvo priimti būtent tokie sprendimai. Tada būtų glaudesnis ryšys su politikais, nuo kurių valios priklauso, atsiras ar neatsiras vienoks ar kitoks objektas mūsų mieste. Juk būtent jie atsakingi už galutinį sprendimą.
E. Andrijauskas:
– Gal mūsų pasiūlymas buvo ne laiku, turint omeny Vilniaus istoriją, ir kas nors pagalvojo, kad turime savų interesų. Interesas tik vienas – visi mes nemažai metų dirbame šioje srityje, esame profesionalai, ir labai gerai matome, kokias pasekmes ateity gali turėti vieno ar kito projekto įgyvendinimas. Prasidėjus tokiai intensyviai plėtrai, kai į projektus investuojama dešimtys milijonų, galima padaryti daug klaidų, jeigu nebus atsižvelgiama ir į visuomenės, kitaip tariant, miesto bendruomenės interesus. O mes – taip pat tos bendruomenės dalis.
Livija Grajauskienė