Prancūzų ir olandų pasipriešinimas naujai Europos Konstitucijai sukėlė tikrą komentarų audrą. Pradėta kalbėti apie mirštančią Europą, žlungantį eurą ir kitas neva pasaulio pabaigą rodančias baisybes. Lietuvos politikai pirmieji strimgalviais ratifikavo šį nevienareikšmiškai vertinamą dokumentą. Tad natūralu, kad jiems maištingieji Europos senbuviai buvo, yra ir liks blogiukai, sutrukdę siekti kilnių tikslų. Bet gal kliūčių Europos integracijai pirmiau reikėtų ieškoti ne Paryžiuje ar Amsterdame, o Vilniuje ir Kėdainiuose?
Bendra gaida, girdima daugumos lietuvių politikų komentaruose – prancūzų ir olandų elitas pamiršo papasakoti apie šventąją Europos viziją paprastiems piliečiams. Bet juk absoliučiai daugumai Lietuvos politikos lyderių Europos integracijos projektas tėra, vadinčiau, „Europos pinigų panaudojimo planas”.
Tiesa, kartais proginėse kalbose paminimas Europos vienijimosi tikslas – didesnis saugumas ir gerovė visiems. Tačiau daug svarbiau, kas kontroliuos struktūrinių fondų lėšas.
Be Europos pinigų, lietuviškam verslo modeliui būtina tautinė žemė. Pinigus žarsto Finansų, Ūkio ar Susisiekimo ministerijos. Tačiau žemės dalybas kontroliuoja merai, o daugiausia – sparčiausiai besiplečiančio Vilniaus vadovas.
Viktoro Uspaskicho ir Artūro Zuoko konfliktas – daugiau ne politikų varžytuvės, o verslo grupių kova. Prezidentui Valdui Adamkui ar nedidelei daliai konservatorių bei socdemų tai gali būti ir moralės dilema. Tačiau ne Naujosios politikos lyderiams bei jų užnugariui.
Bet moralės principai gali būti nepaprastai įdomūs prancūzams,
olandams, britams ir vokiečiams. Būtent už jų pinigus statomos lietuvių mėsinės bei tiesiami ir grąžinami keliai. Ir šių šalių piliečių nuotaikas puikiai atspindėjo po referendumo nuskambėję komentarai, kodėl jie pasipriešino naujiems žingsniams Europos vienybės link. Kaltas buvo euras ir, kaip sakė ganėtinai jauno amžiaus olandas, „tie iš Rytų”.
Taigi nemenka dalimi vakariečių laikyseną lėmė ir baimė nukentėti, kai vis daugiau teks dalytis savo ekonominės ir socialinės gerovės vaisiais su naujosiomis Sąjungos narėmis.
Naivu būtų sapalioti, neva ES senbuvėms mūsų reikia labiau nei mums jų. Ar galime pasiūlyti milžiniškus žemės turtus? O gal itin modernias technologijas?
Ekonominį atsilikimą Vidurio Europos šalys gali įveikti remdamosi savo politiniais gebėjimais. Būtent jie atvėrė mūsų prekėms ir darbuotojams turtingą Vakarų Europos rinką. Kaip tik dėl to šiandien šalies verslininkai gali prašyti ir didesnės ES fondų paramos. Rinkos reformos ir palankesnė verslo aplinka – taip pat politinės veiklos produktas.
Šiandien ne tik Lietuvos, bet ir viso Senojo žemyno ekonomikai tenka kovoti su vis pavojingesniais agresyvia plėtra pasižyminčių pasaulio šalių iššūkiais. Tad vidinių politinių reformų bei glaudesnio europinio bendradarbiavimo reikia tik dar labiau.
Tačiau Lietuva niekada neatrodys patikima euroatlantinės partnerystės pirmeivė ar Europos integracijos skatintoja, jei nesugebės įrodyti, kad politikoje sugeba laikytis pačių aukščiausių demokratijos ir moralės standartų. Ir įrodyti ne tik Briuseliui, Paryžiui ar Amsterdamui, bet, svarbiausia, Vilniui ir Kėdainiams.
Paulius Milčius