Ar jums pažįstama priešgimtadieninė depresija? Kai nieko nesinori, o artėjanti šventė atrodo lyg pati siaubingiausia diena… Kai negali net pagalvoti apie torto ir šampano pirkimą, giminių ar bendradarbių sveikinimus, šventinį stalą su tradiciniais patiekalais.
Keletą metų gimimo dieną švęsdavau egzotiškai: išsitrenkdavau kur nors toli. Na, pavyzdžiui, argi ne įspūdinga rugpjūčio pradžioje gimtadienio proga patekti į didžiausią pūgą Šveicarijos Alpėse, kai nieko aplink nesimato ir šalta nerealiai? Dar smagiau atrodė gerti šiltą šampaną Maskvoje prie Kremliaus sienos, sutūpus ant žolės po bemiegės nakties autobuse pakeliui į Samarkandą.
O šiemet kažkaip pasidaviau – nieko ypatingo nesuplanavau iš anksto. Net dovanų sąrašą buvau sugalvojusi labai prozaišką: vaistinėlė automobiliui, elektrinė pompa ir pan.Visa laimė, kad jo niekam garsiai nepaskelbiau. Tik viduj kirbėjo nedidelis nerimas. O gal dar įmanoma ką nors pakeisti?
Viskas prasidėjo nuo to, kad vietoj vaistinėlės sau pasidovanojau skaisčiai raudoną apatinio trikotažo komplektą. Kitas žingsnis buvo žaibu užsisakyti savaitgalį Druskininkuose. Draugės vykti kartu ilgai įkalbinėti nereikėjo. Pabėgau nuo visų: nuo namiškių, draugų, artimųjų ir problemų. Suprantu, kad laikinai, bet vis tiek…
Pabėgau, nes norėjau šventės tik sau, o savaitgalis Druskininkuose tam tinka labiausiai, nes visa diena suplanuota iš anksto. Tau nereikia nieko galvoti, viskas surašyti lapelyje. Perlinė vonia, druskų kambarys, pirtis, baseinas, o kur dar pietūs, vakarienė bei ilgi pasivaikščiojimai palei Nemuną.
Myniau dviratį treniruoklių salėje ir mąačiau: „Na, kokia aš šaunuolė, sportuoju nenuilsdama savo šventės proga…” Po penkių minučių:” Tik didžiausia idiotė gali minti dviratį per gimtadienį…” Dar po penkių minučių:” Bet juk dar pusvalandis, ir tai baigsis…” O po kokių 45 minučių pajutau palengvėjimą, nes aš TAI padariau ( sporto salės durų nebuvau pravėrusi nežinia kiek laiko).
Vakarą paskyrėme mažai moteriškai šventei, t.y. šampano taurei”Kolonadoje”. Buvo gražu: ir žvakė, ir taurės, ir prieblanda, ir naujasis apatinis trikotažas, kurį dėvėjau išdidžiai, ir nauja, ką tik dovanų gauta lygiai tokios pačios spalvos nedidelė rankinė. Ir, žinoma, nesibaigiantys moteriški pokalbiai, kai atrodo, jog į svarbiausią klausimą – kaip gyventi laimingai – tuoj tuoj rasi teisingą ir vienintelį atsakymą.
Staiga prie mūsų staliuko atsirado vyriškis. Aukštas, sportiškas, tvarkingai apsirengęs, bet ir ne per daug išsipustęs. Amžius man buvo nenuspėjamas – gal tarp 24 ir 30 metų.
– Labas vakaras, merginos. Jei jūs nieko prieš, aš prie jūsų prisėsiu. Tiesiog pabendrauti. Jei ne, pasakykit, aš tuoj pat išeisiu,– balsas malonaus tembro, korektiškas. Ir šiek tiek neįprastas jo pasisiūlymas – nė kiek neerzinantis.
Mandagiai atsakome, jog turime apie ką paplepėti. Jaunuolis ramiai atsisveikina ir nueina link savo gana prabangios mašinos. Mano draugė komentuoja, jog matė, kaip jis atvažiavęs pirmiausiai nuėjo prie baro, šnektelėjo su barmenais (jos nuomone, kalbėta buvo kaip tik apie mus).
Ir čia aš pagaliau supratau, jog turėtumėm džiaugtis, kad pasirodėme tinkamos kandidatės džentelmenui už pinigus. Pakankamai subrendusios, kad galėtume tokios paslaugos tikėtis. Kaip suprantu, simpatiškos, nes mus išsirinko. Leiskit man galvoti, ką noriu. Juk nebūtina manyti, kad atrodėm it dvi išlepintos, nuobodžiaujančios, santykinai pasiturinčios vilnietės. Pagaliau juk gimtadienis! Gaila, nesusipratau paklausti, kiek ta paslauga kainuoja… Smalsu, ar ne?
Grįžau namo lyg iš kito pasaulio. Pailsėjus ir kupina džiaugsmo. Su kita drauge skaniai papietavom kinų restoranėlyje. Maistas būtinai turi būti skanus ir jo turi būti daug. Juk gimtadienis…
O savaitgalį su malonumu suruošiau dar vieną nedidelę šventę draugėms, vėliau artimiesiems, pirmadienį – bendradarbiams. Kaip gerai, kad jie visi yra! Gavau netikėtai mielų dovanų. Čia prisiminiaus savo Dieduką, kuris nemėgo praktiškų dovanų. Jam jos turėdavo būti labai „dovaniškos”. Greičiausiai jis buvo labai teisus…
Asta Jolanta Miškinytė
Diedukas teisus,kaip tik dabar supratau,kad dovanos turi buti dovaniskos 😀
smagu,kai net nesusiplanavus is anksto turi galimybe pabegti nuo priverstinio gimtadienio sventimo. deja, ne visada iseina mesti ir isvaziuoti,tad tenka „atkenteti” ta svente.blogiausia kai nenori svensti,o po sventes lieka blogi prisiminimai.tada kartoji „daugiau nieko prievarta nebedarysiu”.taciau ateina kiti metai ir vel tas pats… linkiu,kad kuo daugiau galetu istrukti ir pasielgti taip,kaip liepia sirdis:)