Slovėnijos perlas vertas tik pusdienio

Poetiškai atrodančioje bažnyčioje kalnų apsupto ežero saloje nuolat skamba norų išsipildymo varpas

Gražu. Labai gražu… Tik kiek nuobodoka. Ypač šaltesniu metų periodu. Gal tik pusdieniui gera čia atvažiuoti, pasivaikščioti, pasižiūrėti, atsipūsti. Tačiau ilgėliau apsistoti nebūtų itin įdomu.

Tai apie Slovėnijos perlu vadinamą Bledo ežerą ir kurortinį miestelį šalia jo. Mažutėje Pietų Europos valstybėje, Alpių priekalnėse, įsikūręs miestelis traukia daugiausiai romantiškai nusiteikusius jaunavedžius ir senyvo amžiaus pensininkus iš gretimų valstybių. Šiaip čia atvažiuojama labai trumpam. Pasigrožėti ir vykti toliau.

Mylimąją užneša ant rankų

Pernai Bledui sukako tūkstantis metų, tačiau kaip kurortinis miestelis jis „atrastas“ tik 1855-aisiais. Tuomet ten pradėti statyti turtingų žmonių vasarnamiai.

Ypač poetiška yra Bledo bažnyčia, pastatyta ant nedidukės salelės nuo kalnų apsuptame ežere. Į ją veda 99 laipteliai, kuriais dažnai lipa turistai ir jaunavedžiai. Nežinia kada tapo tradicija jaunąją šiais laiptais užnešti ant rankų. Laimingas jaunikis turi neleisti jai kojomis prisiliesti prie laiptų. Tik tada sėkmė lydės šeimą visą gyvenimą.

Pačioje kuklioje bažnytėlėje yra dar viena įdomi tradicija. Ten kabo norus išpildantis varpas. Jeigu nori, kad tavo svajonė išsipildytų, pamąstyk apie ją ir paskambink varpu tris kartus. Tada stebuklas būtinai kada nors įvyks.

Pats ežeras labai ramus ir švarus. Kas ketveri penkeri metai ten vykdomi dugno apvalymo darbai. Draudžiama plaukioti motorinėmis priemonėmis. Tik medinėmis valtimis „plivkomis“, kurias valtininkas vairuoja dviem irklais, arba tiesiog paprastomis valtelėmis galima pasiekti kelias pakrantėse esančias prieplaukas bei pačią salą su bažnyčia.

Yra ir nedidukas paplūdimys. Tiesa, mokamas. Ir ne itin populiarus. Daugiau žmonių verčiau važiuoja į banguojančios Adrijos pakrantę maždaug už šimto kilometrų nuo čia. Slovėnija turi vos 46 kilometrus pajūrio ruožo. Jis išnaudojamas visu šimtu procentų, nes yra ir keli uostai, ir ne vienas kurortais. Ten – ir gausybė italų pamėgtų lošimų namų.

Mėgstamas buvęs diktatorius

Bledo paplūdimys yra visiškai šalia viduramžių pilies, pastatytos ant gana aukšto kalno. Sakoma, kad ji niekada nebuvo užimta priešų.

Ežerą ir jo apylinkes galima apžiūrėti iš viršaus nuo gretimų kalnų arba sklandant. Golfas, jodinėjimas ir sklandytuvai yra vienos negausių Bledo atrakcijų.

Bene gražiausi vaizdai atsiveria iš buvusio Jugoslavijos diktatoriaus Josifo Broz Tito masyvaus vasarnamio. Dabar šiame keturių aukštų pastate ant aukšto ežero kranto įsikūręs viešbutis „Vila Bled“, priklausantis viešbučių sistemai „Relaix & Chateaux“. Šiam tinklui priklauso ir vilnietiški „Stikliai“. „Vila Bled“ savininkai yra kvietę „Stiklių“ atstovus kada nors pasisvečiuoti, tačiau šie pasididžiavo.

Pusiau slovėnas iš motinos pusės Josifas Broz Titas mėgo šią vilą, kur dabar gali apsistoti iki 60 svečių. Jis čia buvo atvežęs ir nemažai žinomų pokario laikais žmonių – Nikitą Chruščiovą, Kim Ir Seną, Raulį Kastro bei kitus.

Ir dabar ten užsuka pasaulinės garsenybės. Pavyzdžiui, visai neseniai lankėsi Polas Makartnis.

J.Broz Tito laikus primena labai daug kas toje viloje. Seno stiliaus, tačiau gerokai atnaujinti baldai, masyvios durys, freskos su revoliuciniais motyvais pagrindinėje salėje.

Apskritai šis diktatorius iki šiol kažkodėl labai mėgstamas ir Slovėnijoje, ir kituose buvusios Jugoslavijos kraštuose. Gal todėl, kad vykdydamas gana lanksčią Vakarų ir Rytų atžvilgiu politiką pasiekė gana neblogų rezultatų vystant šios valstybės ekonomiką.

Kokybiški, bet mokami keliai

Į Bledą veda puikus kelias. Slovėnijoje apskritai labai kokybiški keliai. Nemažai jų dar remontuojama. Bet tik iš savo, ne Europos Sąjungos lėšų. Pastarosios skiriamos kitoms sritims. Tačiau dauguma greitkelių – mokami. Važiuoti automobiliu kainuoja 400, autobusiuku – 550 Slovėnijos tolerių (6-9 litus).

Slovėnijoje žiemą galima paslidinėti. Italams, vokiečiams ir austrams tai daryti čia daug pigiau nei pas save, tačiau tikrieji kalnų mėgėjai kiek nusiviltų. Trasos gerokai trumpesnės už kitų žinomų Europos slidinėjimo kurortų trasas.

Slovėnijos sostinė Liubliana – mažutis, gana mielas, tik šiek tiek provincialumu dvelkiantis, pusiau itališkas, pusiau vokiškas miestelis. Ten gyvena vos 290 tūkstančių žmonių. Tai tiek pat, kiek Klaipėdoje. O ir dydžiu slovėnų sostinė nelenkia mūsų uostamiesčio.

Architektūros paminklų nėra daug, senamiestis labai mažas, apeinamas per gerą valandą. Ant vieno kalno stovi pilis, iš ten galima pasižiūrėti į miestą iš viršaus. Tiesa, įspūdis nekoks. Bažnyčių kuorų vos vienas kitas, užtat nemažai sąlyginai naujų, sovietinio stiliaus namų, fabrikų kaminų.

Per Slovėnijos sostinę teka neplati, gal Nevėžio platumo upė Liublianka, kuri tuoj už miesto įteka į didžiausią šalies upę Sava. O ir ši nedidelė – maždaug Šešupės platumo.

Grybavimo kvotos?

Slovėnų virtuvė niekuo ypatingu nepasižymi. Valgoma nemažai mėsos, ypač avienos, taip pat bulvių, daržovių, mėgstami grybai, kurių gausu miškuose.

Beje, Slovėnijoje dabar visai rimtai diskutuojama, ar nevertėtų įvesti kvotos grybautojams, mat šios šalies miškus labai pamėgo kaimyninių Italijos ir Austrijos gyventojai. Atvažiuoja ir išnaršo visas grybingiausias vietas. Svarstoma, ar nevertėtų nustatyti, kad vienas žmogus per kartą gali prigrybauti iki 2 kilogramų. Tik nesutariama, kaip tai bus galima kontroliuoti.

Slovėnų kraštas pradedamas pažinti ir savo dar neatrastais vynais. Jie labai panašūs į itališkus ar Pietų Vokietijos svaiginančius produktus iš vynuogių, tačiau labiau sodrūs, kartais netgi klampūs, šiek tiek saldesni. Ypač puikus baltasis „Beli Pinot“.

Kainos Slovėnijoje panašios į itališkas. Tad gana brangu. Kavos puodelis Liublianos centre kainuoja apie 3,5-4 litus, mažas vietinio alaus bokalas – 7-9 litus, pietūs paprastame bare – apie 25-30 litų, nuvažiuoti taksi iš miesto centro į pakraštį, jeigu neužsisakai iš anksto, o gaudai mašiną gatvėje, – apie 30 litų.

Bet ir slovėnų atlyginimų vidurkis gerokai didesnis nei Lietuvoje. Jis siekia apie 3,5 tūkstančio litų.

Visur priimami tik slovėnų toleriai. Vienas euras kainuoja beveik 240 tolerių, tad vienas litas – apie 70 tolerių. Beveik visur galima atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Tiesa, bankomatuose kažkodėl negerbiama „Visa“. Labiau „Mastercard“ arba „Maestro“ kortelės. Valiutų keityklų labai nedaug, jos dirba gana trumpai. Tad vykstant ten naudinga turėti „reikiamą“ mokėjimo kortelę arba bent jau šiek tiek eurų, kuriuos daugelyje vietų iš jūsų priims, tiesa, itin nepalankiu kursu. 2007 metais Slovėnija, kaip ir Lietuva bei Estija, ketina įsivesti eurą.

Parduotuvės dirba iki 7 valandų vakaro, netgi jeigu tai maisto prekių parduotuvė. Sekmadieniais viskas uždaryta, išskyrus didelius prekybos centrus miestų pakraščiuose. Bet ir tie laisvą dieną dažnai dirba tik pusdienį.

Stasys Gudavičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.