Užsidariusieji elito bokšte, ko gero, putoja – vėl ta „runkelių” tauta elgiasi ne pagal jų scenarijų. Faktas akivaizdus: Prezidento nuomonė nepasirodė lemiama nei jo pasitikėjimą praradusiems dviem politikos=verslo didžiavyriams, nei premjerui ir Seimo Pirmininkui, galų gale ir visuomenė nepuolė reikalauti klausyti valstybės pirmojo asmens.
Jei per savaitę po valstybės vadovo raginimų politikai neatsistatydina, jau galima kalbėti tik apie atstatydinimą, pastebėjo Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas. Tačiau pagal Lietuvos Konstituciją atstatydinimui vien Ezopo stiliaus Prezidento pasamprotavimų neužtenka. Pagrindinis mūsų valstybės įstatymas taip ir sumanytas, kad valdžios triumviratas įgyja realią jėgą tuo atveju, kai sutampa bent dviejų iš trijų politinės valdžios institucijų pozicijos.
Prezidentas tą tikrai žino.Tačiau neatsilaikė prieš elito spaudimą išbandyti, kiek sveria jo vieno autoritetas. Išbandė. Rezultatas toks, kad nežinia, ką dabar Prezidentui daryti, kai ne tik jo pasitikėjimą praradę politikai, bet ir kitos dvi valdžios triumvirato galvos pareiškė, kad politikams atsistatydinti gal ir teks, bet ne todėl, kad jais nepasitiki Prezidentas, o tuo atveju, jei taip nutars Seimas, jų atstovaujamos partijos ar teisėsauga.
Pagarba Prezidentui už tai, kad jis netylėjo apie valstybės pamatus griaužiantį oligarchinį valdymą. Tačiau klausimas, ar valstybės vadovas pasirinko tinkamus žodžius, tinkamą laiką ir tinkamą taktiką. Valstybės vadovas – nei sielovados, nei filosofijos srities atstovas, tad neįvardydamas politikų pavardžių be reikalo davė pagrindo šaipytis, kažin ką jis turi omeny. Pasirinktas laikas – dar viena mįslė. Kai jau kelias dienas buvo cituojami Valdo Adamkaus žodžiai apie priimtą apsisprendimą, jį paskelbti dieną, kai visi nonstopu diskutuoja apie prancūzų „ne” Europos Konstitucijai, panašu į bandymą tai padaryti kiek tyliau. O tai, kad kelioms valandoms iki kalbos transliacijos Prezidentūra užtikrino, jog tądien V.Adamkaus pareiškimo nebus, duoda pagrindo manyti, kad ne iš piršto laužti įtarimai, jog ne Prezidentūros darbuotojai rašė tą tekstą. Galų gale, ką davė Prezidento taktika neatsižvelgti į mūsų valstybės sąrangos diktuojamas nerašytas taisykles ir iš anksto neinformuoti apie savo kalbos turinį Seimo Pirmininko ir premjero? Jei Prezidentas privertė kitus du valdžios trejeto asmenis klausytis jo tik per televiziją, tai ir tie be jokių skrupulų pareiškė, kad šalies vadovas neteisingai įvertino jų vadovaujamų institucijų darbą. Žodžiu, Prezidentas turi savo nuomonę, ir tesituri.
Valstybės vadovo žodis kitoms valdžios institucijoms pasirodė esąs, mandagiai tariant, patariamasis. Kas Prezidento žodis yra valstybės piliečių daugumai? Balsavimai TV laidose ir e-komentarai tikrai nevertintini kaip absoliučiai objektyvus vox populi, tačiau nepastebėti, kad ženkli jų dalis – ne Prezidento pusėje, nebūtų išmintinga. Tačiau elito senbuviai ramina: tai specialiai modeliuojama nuomonė. Be jokios abejonės, dalis komentarų ir balsuotojų būtent tokie: Artūras Zuokas yra viešai prisipažinęs savo reitingams vienoje TV laidoje pakelti dalijęs telefono korteles. Vis dėlto labai netoliaregiškas nenoras pripažinti egzistuojant ir kitokią nei elito nuomonę. Oi, kaip trūksta Prezidentūroje savotiško rūmų juokdario, kuris valstybės vadovui tiesiai šviesiai išdrožtų, ką galvoja kur kas didesnė valstybės gyventojų dalis, nei uždaras vienas kitą giriančių bendraminčių ratas.
Politikai vertybių krizę, kai nebeaišku, kas juoda, kas balta, kildina iš visos visuomenės vertybių krizės: kas, jei ne rinkėjas suteikia valdžią „ne tiems”. Tačiau, iš ko žmonės turi rinktis? Kol partijų pirmasis dešimtukas bijos pakilti nuo sostinės minkštasuolių, kad tik į jų vietą neatsisėstų kas kitas, tol potencialūs nauji veidai politikoje rinksis ne „teisingų” tradicinių partijų siūlymus stoti į ilgą eilę valdžios link, o naujųjų pasiūlytus postus. Suprantamas ir nusivylusio rinkėjo pasirinkimas geriau suteikti pasitikėjimo kreditą debiutuojančiam politikui nei jau susikompromitavusiam.
Politika išsigimsta greičiau ne dėl rinkėjų „runkeliškos” psichologijos, o dėl politikos uždarumo. Jei dažniau tieji iš elito bokšto nusileistų ant žemės, mažiau reiktų stebėtis, kodėl tauta nepuolė palaikyti Prezidento.
Aušra Lėka