Kada tikėtis gyventi geriau?

Kiekvienos pasaulio valstybės socialinės, ekonominės pažangos rodikliams didelį poveikį turi ir darbo užmokesčio politika. Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad kuo šalis turtingesnė, tuo daugiau ten ir turtingesnių gyventojų, per daug metų kruopščiu ir atkakliu darbu sugebėjusių sau ir savo šeimoms sukurti tvirtesnį finansinį, materialinį pagrindą.
Lietuvai, kaip ir daugeliui kitų šalių, daugiau nei pusę amžiaus kūrusių planinį ekonomikos ūkį, žinoma, dar anksti lygiuotis į tokias valstybes kaip JAV, Japonija, Vokietija ar net Čekija. Dėl menkų atlyginimų, ne itin tinkamo ir skaidraus ūkinės, finansinės sričių administravimo, kitų neigiamų teisinių, socialinių veiksnių savo tėvynę kasmet palieka vis daugiau piliečių.
Jei patikėsime tiek mūsų šalies, tiek užsienio rinkos specialistų atliktais tyrimais bei jų pateiktomis išvadomis, ekonominė, socialinė pažanga, tegu ir labai menkai, po truputį auga. Neseniai padidintas minimalus atlyginimas, nuo rugsėjo jau pakilo ir pedagogų algos… Kokie veiksniai lemia atlyginimų kilimą ir kas reglamentuoja darbo užmokesčio tvarką? Šia aktualia tema kalbiname keletą atsakingų valstybės institucijų atstovų.

Atlyginimai didėja

Statistikos departamento Darbo statistikos skyriaus vedėja Virginija Bankietienė pripažino, kad darbo užmokestis svarbus vertinant šalies ūkio išsivystymo lygį, skurdo mastą šalyje, rengiant ūkio plėtros prognozes. Atlyginimų pokyčiai priklauso nuo ekonomikos augimo tempų ir valstybėje sukuriamo bendrojo vidaus produkto. Remiantis teisės aktais, darbo užmokestis taip pat didinamas, kai sparčiai didėja infliacija.
„Nuo 2001 m. Lietuvoje pastebimas spartesnis vidutinio mėnesinio bruto (bendros pajamos, iš kurių dar neatskaičiuotos išlaidos) darbo užmokesčio augimas. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, įskaitant individualiąsias įmones, 2001 m., palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 1,2, 2002 m. – 3,2, o 2003 m. – 5,8 proc. Remiantis išankstiniais duomenimis, pernai vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, įskaitant individualiąsias įmones, sudarė 1158 litus ir, palyginti su 2003-iaisiais, išaugo 7,9 proc.“, – teigė V.Bankietienė.
Remiantis statistikos specialistų atliktomis analizėmis, pastaraisiais metais Lietuvoje buvo pasiektas žymus ekonomikos augimas, ir tai leido sparčiau didinti darbo užmokestį. Greitesnį bruto darbo užmokesčio (BDU) didėjimą 2004 m. lėmė minimalios mėnesinės algos (MMA) ir bazinės mėnesinės algos (BMA) augimas. Kaip žinome, nuo praėjusių metų gegužės 1 d. patvirtinta 500 litų MMA ir 115 litų BMA. Nuo šių metų liepos 1 d. MMA padidinta iki 550 litų.
Tačiau, pasak pašnekovės, darbo užmokestis pagal sektorius kinta netolygiai: nuo 2002 m. BDU, palyginti su ankstesniais metais, sparčiau auga privačiame sektoriuje.
Vidutinis mėnesinis BDU, įskaitant individualiąsias įmones, pernai, palyginti su ankstesniais metais, itin didėjo žuvininkystės (39,1 proc.), statybos (22,2 proc.), žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės (10,1 proc.) srityse. Apdirbamojoje gamyboje, kur dirba maždaug penktadalis visų šalies ūkio darbuotojų, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo 7,2 procento ir sudarė 1089 litus.
„Didžiausią bruto darbo užmokestį pernai gavo šalies ūkio finansinio tarpininkavimo darbuotojai – 2551 litą, viešojo valdymo ir gynimo; privalomojo socialinio draudimo – 1913 litų, elektros, dujų ir vandens tiekimo darbuotojai – 1676 litus. Mažiausiai uždirbo viešbučių ir restoranų darbuotojai – 635 litus, žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės darbuotojai – 887 litus, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo darbuotojai – 965 litus, didmeninės ir mažmeninės prekybos darbuotojai 966 litus, nors pastaraisiais metais darbo užmokestis šiose veiklose didėjo sparčiau negu anksčiau“, – naujausiomis analizėmis dalijosi V.Bankietienė.

Tarnautojai uždirba daugiau

Statistikos specialistų teigimu, nuo 2004 m. darbininkų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis augo sparčiau – 6,8, o tarnautojų – 5,3 proc., tačiau tarnautojai uždirbo gerokai daugiau negu darbininkai. Tarnautojai šalies ūkyje, neskaitant individualiųjų įmonių, praėjusiais metais gavo 1537, o darbininkai – 902 litus.
Neto (bendros pajamos, iš kurių jau atskaičiuotos išlaidos) darbo užmokestis (NDU) nuo 2001 metų taip pat kasmet didėjo. Jis šalies ūkyje, įskaitant individualiąsias įmones, 2001 m., palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 1,0 proc., 2002 m. – 4,1, o 2003 m. – 8,0 proc. Spartesnį NDU augimą 2003 m. lėmė bruto darbo užmokesčio augimas, taip pat nuo tų pačių metų sausio buvo padidintas pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis, sudaręs 290 litų, ir patvirtintas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis – 29 litai vienam vaikui. Išankstiniais vertinimais, 2004 m. neto darbo užmokestis sudarė 841 litą ir, palyginti su ankstesniais metais, išaugo 6,9 proc.
„Realusis darbo užmokestis nuo 2002 m. auga ir, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 3,8 proc., 2003 m. – 9,3 proc. Remiantis išankstiniais duomenimis, 2004 m. jis padidėjo 5,6 procento. 2003 m. realiojo darbo užmokesčio padidėjimui įtakos turėjo spartesnis NDU augimas dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio padidėjimo ir vartotojų kainų sumažėjimo. Nors bruto darbo užmokestis pastaraisiais metais augo sparčiausiai, neto ir realiojo darbo užmokesčio 2004 m., palyginti su ankstesniais metais, didėjimo tempai buvo lėtesni negu 2003 m., nes neapmokestinamasis pajamų dydis 2003-2004 m. išliko toks pats – 290 litų, o vartotojų kainos 2004 m., palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 1,2 proc.“, – sakė V.Bankietienė.
Statistikos departamento specialistai, remdamiesi Finansų ministerijos prognozėmis, įsitikinę, jog padėtis 2005-2007 m. darbo rinkoje toliau gerės. Numatoma, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalyje augs spartėjančiais tempais: šiais metais – 6,8, 2006 m. – 7,2, o 2007 m. – 7,5 proc.

Skirtingi atlyginimų dydžiai

Apie atyginimų didinimą, jų reglamentavimo tvarką ir kitas aktualijas pasakodama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo užmokesčio skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Višinskienė teigė, kad darbuotojų, dirbančių įstaigose, įmonėse ir organizacijose pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimas reglamentuojamas vadovaujantis Darbo kodeksu. Jame nustatytas minimaliojo darbo užmokesčio didinimas, įteisinti darbo apmokėjimo organizavimo principai, nustatytas apmokėjimas už viršvalandinį ir nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir kitos darbo užmokesčio garantijos. Biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo dydžiai ir sąlygos nustatyti atskirų Vyriausybės nutarimų. Nebiudžetinėse, viešosiose įstaigose ir organizacijose, taip pat akcinėse bendrovėse darbo užmokesčio sąlygos apibrėžiamos remiantis kolektyvinėmis sutartimis. O šiaip konkretūs kiekvieno darbuotojo darbo apmokėjimo dydžiai dažniausiai įvardijami darbo sutartyje.
Štai valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis nustatomas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo ir Valstybės tarnybos įstatymų.
„Priminsiu, kad minimalią mėnesinę algą (MMA) ir atitinkamai minimalųjį valandinį atlygį nustato Vyriausybė prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudarytos Trišalės tarybos teikimu. Į šią tarybą įeina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai. Aišku, sprendžiant uždarbio didinimo klausimus Trišalėje taryboje vyksta ilgos ir atkaklios diskusijos, svarstomos įvairios galimybės ir variantai. Taigi tik po įtemptų ginčų ir svarstymų priimami svarbūs sprendimai. Pavyzdžiui, dėl MMA padidinimo nuo 500 iki 550 litų, kuris įsigaliojo nuo šių metų liepos 1-osios, Trišalėje taryboje buvo deramasi dar nuo 2004-ųjų rudens“, – sakė L.Višinskienė.
Pasidomėjome, kaip per pastaruosius keletą metų pasikeitė įvairių kategorijų darbuotojų bei tarnautojų atlyginimai ir kaip bei kokia tvarka jie keisis ateityje. L.Višinskienės teigimu, per pastaruosius metus darbo užmokestis Lietuvoje pastebimai didėjo. Statistikos departamento duomenimis, vien pernai, palyginti su 2003 m., vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis išaugo 7,9 proc. ir sudarė 1158 litus. Pasiekus susitarimus Trišalėje taryboje, po ilgesnio laikotarpio darbuotojų minimalusis darbo užmokestis buvo didinamas 2003 m. rugsėjo mėn. iki 450 litų (išskyrus žemės ūkio darbuotojus), nuo 2004 m. gegužės 1 d. – iki 500 litų ir, kaip jau minėta, šiemet nuo liepos 1 d. – iki 550 litų.
Vyriausybės nutarimu nuo pernai gegužės 1-osios 10 litų iki 115 litų buvo padidinta bazinė mėnesinė alga, remiantis ja ir skaičiuojamas biudžetinių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo užmokestis. Šis dėl to padidėjo 9,5 proc. Atskirais Vyriausybės nutarimais taip pat buvo didinami kultūros, švietimo ir mokslo, sveikatos priežiūros specialistų darbo apmokėjimo dydžiai. Nuo šių metų lapkričio vidutiniškai 20 proc. bus didinami socialinių darbuotojų darbo apmokėjimo dydžiai. Vyriausybės 2004 -2008 programoje numatyta, kad 2008 m. MMA turi pasiekti 800 litų, o vidutinis darbo užmokestis per tuos keletą metų padidėti iki 1800 litų. Pašnekovė priminė, kad jau šį rugsėjį Trišalėje taryboje numatoma pradėti svarstyti minimaliojo darbo užmokesčio didinimo klausimą 2006 metais.

Lietuva tebėra tarp autsaiderių

Finansų ministerijos skelbiamose prognozėse numatyta, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šiemet turėtų didėti 8,8 proc., o 2006 m. – 8 proc. Darbo užmokesčio augimą, pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų, visų pirma lemia auganti ekonomika, naujų darbo vietų kūrimas, išaugusi darbuotojų, ypač kvalifikuotų, paklausa darbo rinkoje, darbo užmokesčio, taip pat minimaliojo darbo užmokesčio didinimas ir kiti veiksniai. Beje, kalbant apie MMA didinimą, kai kurie ekonomikos, finansų ekspertai dėl to kritiškai vertina atsakingų valstybės pareigūnų priimamus sprendimus, tikindami, kad tai daroma neapgalvotai, nesiremiant objektyviais veiksniais.
Atsakydama į kritiškus teiginius, L.Višinskienė priminė, jog minimalusis darbo užmokestis didinamas vadovaujantis Darbo kodekso 187 str., kuriame numatyta, kad Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą. „Klausimai, susiję su minimaliojo darbo užmokesčio didinimu, Trišalės tarybos nagrinėjami demokratinėje aplinkoje, visapusiškai įvertinant visų dalyvaujančių šalių interesus“, – teigė pavaduotoja.
Pasak jos, minimalųjį darbo užmokestį būtina didinti, nes, be kitų aplinkybių, mūsų valstybė pagal šį rodiklį gerokai atsilieka ne tik nuo senbuvių, bet ir naujųjų Europos Sąjungos narių, išskyrus Latviją, kur nustatyta mažesnė MMA. Antra vertus, MMA (500 litų) santykis su vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šių metų pirmame ketvirtyje (1269,8 lito) sudarė 39,4 proc. ir buvo mažesnis nei 1998 m. birželio mėn. – 41,9 proc. (beje, tais metais Lietuvoje sparčiai kelti atlyginimai). Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse šis procentas svyruoja nuo 42 iki 50 proc.
Be to, dėl pernelyg žemo darbo užmokesčio Lietuvoje į užsienį pasitraukia vis daugiau gyventojų, ir skaudžiausia, kad tarp išvykstančiųjų nemažai kvalifikuotų medicinos, švietimo specialistų, o pas mus dėl to kaip tik ir jaučiamas jų stygius. Žinoma, pasak L.Višinskienės, per pastaruosius metus gerokai išaugo transporto, prekių ir paslaugų kainos, todėl būtina kompensuoti vartotojų kainų augimą. Pagal Finansų ministerijos prognozes, vartojimo prekių ir paslaugų vidutinis metinis kainų pokytis šiais metais, palyginti su 2004-aisiais, sudarys 2,7 proc.
„Be abejonės, reikėtų atsižvelgti ir į statistikos specialistų beveik prieš metus pateiktus duomenis – pernai darbuotojų, gaunančių minimalųjį darbo užmokestį ar net mažiau, buvo 186,7 tūkst. (arba 20 proc. visų darbuotojų). Daugiausia darbuotojų, gaunančių MMA ir net mažesnę algą, dirbo viešbučiuose ir restoranuose – 41,8 proc. visų darbuotojų, pašto ir pasiuntinių veikloje – 30,7 proc., žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje – 29,8 proc. Žinoma, mūsų valstybė suinteresuota, kad kuo daugiau gyventojų gautų kur kas didesnius uždarbius nei ta minimalioji mėnesio alga“, – sakė L.Višinskienė.

Pasigendama kolektyvinių sutarčių

Daug kam įdomu, kaip tokie klausimai sprendžiami kitose šalyse, ar nevertėtų ir mūsų valstybei kai ko iš jų pasimokyti. Pasak ministerijos atstovės, svetur minimaliojo darbo užmokesčio klausimai sprendžiami kitaip, atsižvelgiant į šalies įstatymus, taip pat susiklosčiusią praktiką, pvz., šalyse, kur stiprios profesinės sąjungos, minimalusis darbo užmokestis nustatomas per kolektyvines derybas tarp darbdavių ir darbuotojų. Betgi verta nepamiršti, kad daugelyje ES valstybių minimalųjį darbo užmokestį nustato Vyriausybės. Pavyzdžiui, Eurostato duomenimis, Airijoje tai daro vyriausybė, atsižvelgdama į socialinių partnerių arba Darbo teismo rekomendacijas, Nyderlanduose – irgi vyriausybė, Didžiojoje Britanijoje – taip pat vyriausybė, paisydama socialinių partnerių rekomendacijų, ir t.t.
Beje, ir mūsų Darbo kodeksas numato, kad kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni nei Vyriausybės nustatyti minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai, tačiau kolektyvinės sutartys pas mus nepaplitusios, ir pagrindinė minimali darbo užmokesčio garantija darbuotojams yra Vyriausybės patvirtintas minimalusis darbo užmokestis.

Algos didinamos ne iš altruizmo

Apie darbo užmokesčio kilimą, jo poveikį, įtaką šalies ekonomikai kalbinamas Lietuvoje ir pasaulyje žinomas finansų srities analitikas, SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda priminė, kad pirmiausia tik sparti ekonomikos plėtra sukuria prielaidų įmonių finansiniams rezultatams gerėti. Pastaraisiais metais daugelyje ūkio sektorių smarkiai išaugo kapitalo grąža ir kiti pelningumo rodikliai, todėl verslininkams metas pasidalyti finansine sėkme su samdomaisiais darbuotojais. Pašnekovo nuomone, daugelį darbdavių didinti atlyginimus privertė ne altruistiniai motyvai, o senkantys darbo jėgos ištekliai ir kvalifikuotų darbuotojų stygius.
„Iš dalies tai ir lėmė žmonių emigracija į Vakarų Europos valstybes ir atsiradusios vietos darbo rinkos „skylės“. Tačiau būtų neteisinga ignoruoti ir makroekonominius veiksnius – faktinei ekonomikos plėtrai viršijant potencialų lygį (maždaug 4-5 proc. augimas per metus), atsiranda sąlygų naujoms darbo vietoms kurti ir nedarbo lygiui mažėti. Be to, nominalaus darbo užmokesčio augimo tempams įtakos turi ir didėjanti infliacija. Darbuotojai reikalauja darbdavių kompensuoti pinigų perkamosios galios mažėjimą, degalų, transporto paslaugų brangimą, ir verslininkams dažnai tenka atsižvelgti į tokius reikalavimus“, – sakė G.Nausėda.
Pasidomėjus, kaipgi tas darbo užmokesčio didinimas atsilieps pramonės produkcijos, kitų paslaugų kainų kilimui, finansų rinkos analitikas pabrėžė, kad atlyginimų didėjimas gali ir visiškai neatsiliepti prekių ir paslaugų kainoms, jei pavyktų garantuoti adekvačius darbo našumo didėjimo tempus. Tuomet darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui liktų nepakitusios ir infliacijos protrūkio nesukeltų.
„Deja, sudėtinga kiekvienais metais didinti darbo efektyvumą po 10-15 proc. arba dar daugiau – juk kai kuriuose sektoriuose atlyginimai pernai ūgtelėjo net 30-50 proc.
Tačiau net ir darbo užmokesčio sąnaudų padidėjimas dar nebūtinai lems didesnę prekės ar paslaugos kainą, nes verslininkų elgesį diktuoja darbo užmokesčio sąnaudų lyginamasis svoris. Jei atlyginimų sąnaudos sudaro 3-5 proc. visų sąnaudų, spaudimo didinti kainas beveik nebus, bet yra sektorių, kuriuose darbo užmokesčio kaštai sudaro 30 proc. ar net daugiau. Tuomet sprendimą didinti prekių kainas lems konkurencija. Jei pastaroji itin aštri, verslininkas stengsis mažinti savo pelno normą, tačiau kainas paliks tas pačias, siekdamas neprarasti klientų ir rinkos dalies“, – teigė G.Nausėda.

Pasirinkti nėra iš ko

G.Nausėda ne taip seniai yra kritiškai prasitaręs, kad minimalioji mėnesinė alga gana dažnai didinama neapgalvotai, ir čia netgi įžvelgė tam tikrų politinių motyvų, kuriais remiantis esą ta MMA didinama ne tiek dėl socialinių tikslų, kiek dėl noro valstybei užtikrinti biudžeto pajamas… Pašnekovas pripažino, jog, MMA didinimas iš tiesų leidžia surinkti daugiau įplaukų į valstybės biudžetą, nes padidėja gyventojų pajamų apmokestinimo bazė. Tačiau valstybė, finansų analitiko manymu, privalo tiksliau apibrėžti, kas vadinama socialiniais tikslais. Padidinus MMA iki didesnio nei rinkoje susiklosčiusio lygio, darbuotojas rizikuoja prarasti darbą – jis darbdaviui tampa per brangus.
„Tada alternatyva yra labai paprasta – dirbti už mažesnį atlyginimą ir turėti darbą arba siekti didesnės algos ir darbo neturėti. Nenoriu teigti, kad darbdavys turi būti visagalis padėties šeimininkas ir vienašališkai spręsti, kokią algą žmogui mokėti. Turėtų būti dvi derybų pusės – darbdaviai ir samdomųjų darbuotojų organizacijos. Tik tada galima pasiekti abi šalis tenkinantį kompromisą“, – sakė G.Nausėda.
Pašnekovo nuomone, kai į šį procesą radikaliai įsikiša valstybė, neverta laukti ko nors gero, mat valdžia per toli nuo ūkinių procesų ir negali tiksliai atsižvelgti į konkrečios šakos ar teritorijos specifiką. Ji viską matuoja pagal vieną kurpalį, ir tai yra jos silpnybė. Todėl daugelyje išsivysčiusių šalių valstybė nustato tik gana žemą minimaliojo darbo užmokesčio dydį, o likusį darbą paveda atlikti socialiniams partneriams.

Valstybė – ne profesinė sąjunga

Paklaustas, ką mano apie užsienyje taikomą MMA didinimo metodiką ir kokių skirtumų įžvelgia lygindamas su Lietuvos analogijomis, G.Nausėda pabrėžė, kad mūsų valstybėje minimaliosios mėnesio algos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis didesnis nei daugelyje aplinkinių valstybių ir tai atspindi pernelyg didelį valstybės intervencionizmą šioje srityje.
Pasak patarėjo, užsienio šalyse minimaliosios mėnesio algos nustatymo priemonė skirta ginti interesams tokių visuomenės grupių, kurioms nepakankamai atstovaujama profsąjungų arba kitų samdomųjų darbuotojų organizacijų, pavyzdžiui, jaunų, tik žengiančių į darbo rinką žmonių, svetimšalių darbuotojų ir t.t. G.Nausėda įsitikinęs, kad valstybės noras didinti MMA ir taip neva pakeisti profsąjungas yra neracionalus ir dvelkia tam tikru politiniu angažuotumu. Toks kelias, anot G.Nausėdos, klaidingas ir veda į aklavietę.
Kalbėdamas, kaip keisis darbo užmokesčio politika, kai bus įvestas euras ir kokių pokyčių galime sulaukti šalies ekonominiame gyvenime, prityręs finansų rinkos analitikas pirmiausia siūlė skirti dvi kategorijas – nominalųjį ir realųjį darbo užmokestį. Pirmasis atspindi tam tikrą pinigų sumą, kurią šiuo metu gauname už savo darbą, antrasis – tos pinigų sumos perkamąją galią, t.y. kai užmokesčio dydį lemia infliacija. Žmonėms, pasak G.Nausėdos, svarbiausia, kad didėtų jų realiosios pajamos, kitaip tariant, nominalusis atlyginimas augtų sparčiau nei prekių ir paslaugų kainos.
„Mano nuomone, esama visų prielaidų realiajam darbo užmokesčiui didėti per artimiausius keletą metų, nes mūsų ekonomika taip pat realiai auga kasmet po 6-7 proc. Euro įvedimas dar labiau integruos Lietuvos ūkį į visos Europos Sąjungos ekonominę erdvę ir sudarys palankesnes sąlygas prekiauti, teikti įvairias paslaugas ir jomis naudotis, keliauti ir t.t., todėl tai bus dar vienas postūmis mūsų ekonomikai. Galiausiai nepamirškime Lietuvos valdžios sprendimo per trejus metus sumažinti gyventojų pajamų mokestį nuo 33 iki 24 proc. – jį įgyvendinus liks daugiau pinigėlių kiekvieno mūsų kišenėje“, – teigė G.Nausėda.

Kęstutis Pranckevičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.