Sodo baldai laukia poilsio sezono

Medinis suolelis rudens lapais užpustytame sode dažniau kelia nostalgiškus jausmus, negu yra panaudojamas, tad pasibaigus vasarai galbūt geriau perkelti jį į rūsį

Graži aplinka turi būti nuolat puoselėjama, o sodo baldų išvaizda tenka rūpintis taip pat atidžiai. Tačiau sodo baldus tiesiog palikti lauke, o pavasarį atnaujinti, ar saugiai paslėpti nuo rudeniško lietaus, sniego ir spiginančios ankstyvo pavasario saulės? Juk vargu ar anksčiau, nei sulapos nauja žaluma, sodo baldų kam nors prireiks. Klausimas ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti pirmąsyk su juo susiduriančiam.

Lauke geriau nei drėgname rūsyje

„Pernai priverčiau vyrą sunešti sodo baldus į rūsį. Jis priešinosi, įtikinėjo, kad lauke jiems būsią geriau. Netikėjau, maniau, kad jis tiesiog tingi. Kai pavasarį baldus vėl ištraukėme į saulės šviesą, paaiškėjo, kad ant medienos atsirado dėmių ir pelėsių. Tačiau palikti lauke jie tikriausiai būtų suskeldėję, o nuo drėgmės medis juk gali pradėti pūti. Tai ką išties geriausia daryti?“ – klausia Jolanta Kasmintienė.

„Nešti sunkius medinius lauko baldus į sandėlį yra gana sunkus darbas. Tačiau kai vieną žiemą juos palikau lauke, tai pavasarį teko metaliniu šepečiu šveisti senuosius dažus ir perdažyti. Po kelerių metų vietoje medinių baldų įsigijau plastikinius, nors žmona ir pyko, kaltino mane prastu skoniu. Tačiau aš patenkintas – juos lengva sutvarkyti rudenį, o pavasarį pakanka nuplauti ir vėl kaip nauji“, – pasakoja Jonas Mustavičius.

Išties sodo baldų nei dažnai kiloti iš vienos vietos į kitą, nei perdažyti nesinori. Bendrovės „Retrorega“ medienos apsaugos priemonių specialistė Danguolė Marcinkevičienė sako, kad medinius sodo baldus yra svarbiausia pakelti nuo žemės, pavyzdžiui, pastatyti ant plytų. Tuomet drėgmė iš žemės medienos kapiliarais nekils ir joje nesikaups.

„Sausas rūsys su grindimis mediniams sodo baldams yra gera vieta žiemoti, tačiau jei patalpoje drėgna ir šilta, o baldai stovės ant žemės, o ne ant sauso pagrindo, jiems bus blogiau nei lauke. Grybelių sporos tokiomis sąlygomis itin gerai plinta, ypač jei aplinkos temperatūra siekia 15 laipsnių šilumos. Baldus galima sunešti į lauko pavėsinę arba apdengti brezentu, „kvėpuojančia“ plėvele. Plėvelės, po kuriomis kaupiasi kondensatas, šiam tikslui netinka“, – sakė D.Marcinkevičienė.

Grėsmingi grybai

Pagrindiniai medienos puvimo sukėlėjai yra medieną ardantieji grybai. Kaip ir visi kiti grybai, jie yra gyvi organizmai, kurie maitinasi, auga ir dauginasi sporomis. Jų dažniausiai atsivežama iš miško kartu su mediena. Medieną ardančių grybų yra labai daug rūšių.

Vienas pavojingiausių – trobagrybis, kurio pirmieji požymiai yra geltonas ar rožinis pūkelis. Vėliau pasirodo balta, puri, kartais su gelsvomis ar rožinio atspalvio dėmelėmis vatos pavidalo grybiena. Paskui ji virsta raukšlėta pilka plėvele. Šis grybas plinta ypač sparčiai: per dieną grybiena gali paaugti iki kelių centimetrų. Skirtingai nuo kitų, jis gali naikinti ir sausą medieną, tiek spygliuočių, tiek ir lapuočių. Jis kelia grėsmę ir kitiems daiktams, nes naikina odos dirbinius, kilimus, aliejiniais dažais dažytus paveikslus ir kitas organines medžiagas.

Neapdorotą medieną taip pat puola baltasis namo grybas (grybiena panaši į vatą). Jis dažniausiai randamas rūsiuose, drėgnose patalpose, palėpių konstrukcijose, perdengimuose, naikina miške perlaikytą ir įdrėkusią medieną.

Pušies mėlynasis grybas yra mažiau pavojingas, bet sukelia estetinių problemų: neapdorotos pušinės dailylentės, kurios dažnai naudojamos interjere ar eksterjere, labai sparčiai nusidažo mėlynai. Jei nukirsta pušis neimpregnuojama, minėtas grybas pažeidžia medienos paviršių: jis pasidaro lyg kempinė. Tokia „kempinė“ sutraukia ypač daug drėgmės. Labai greitai mediena ima pūti.

Pelėsis taip pat gali būti pavojingas žmogaus sveikatai, kadangi į aplinką išskiria toksines (kai kurie net kancerogenines) medžiagas.

Nebetinka senos tradicijos

„Pagal dabartinius reikalavimus, ką tik išpjauta mediena turi būti apdorojama antiseptikais. Tai būtina dėl to, kad mediena dabar ruošiama kitaip nei kadaise. Mūsų senoliai medienos chemiškai neapdorodavo, bet ji ilgai išlikdavo nepažeista. Anksčiau mišką kirsdavo tik žiemą (kai visi medienos kenkėjai neveiklūs), rąstus plukdydavo vandeniu (taip iš medienos būdavo išplaunamos maistinės medžiagos, kuriomis minta vabzdžiai), statybinėms konstrukcijoms naudodavo tik kietą branduolį, todėl iš tokios medienos statyti namai stovi šimtmečius“, – sako D.Marcinkevičienė.

Jos teigimu, pastebėjus pamėlynavusią pušies medieną ar patamsėjusią nuo atmosferos ar kitų grybelių poveikių iš medžio pagamintus baldus galima gelbėti Lietuvoje gaminamu balikliu „Beržas“. Jis ne tik balina, bet ir dezinfekuoja, nors dauguma kitų baliklių tokio papildomo poveikio neturi. Žmonės dažnai vengdavo medienos antiseptikų, nes ištepti jais sodo baldai įgyja atspalvį. Dabar atsirado naujos kartos priemonių, kurios medienai nepageidaujamo atspalvio nesuteikia, tereikia parduotuvėse teirautis būtent tokių.

Per žiemą lauke tinkamai laikomi sodo baldai yra labiau apsaugoti ne tik nuo pelėsių, bet ir nuo įvairių vabzdžių kenkėjų. Medienos vabzdžiai išsivysto tik esant pliusinei aplinkos temperatūrai. Vienas vabzdys per dieną suėda tris kartus daugiau medienos, nei pats sveria. Ne visų vabzdžių dauginimuisi būtina drėgmė: didžioji dalis veisiasi medienoje, kurioje ne daugiau kaip 12 proc. drėgmės. Tyrimais nustatyta, kad medienos, kuri buvo džiovinta 170-1800C temperatūroje, vabzdžiai neėda.

Aliejuoti tenka kasmet

Sodo baldų specialistai sako, kad dabar madingas aliejavimas medienos ilgam neapsaugo. Nors baldų paviršius atrodo gražiau nei padengtas apsilupinėjusiais dažais, tepti nauju aliejaus sluoksniu rekomenduojama kasmet. Prieš tai nepakenktų ir antiseptikas. Aliejumi apsaugotus lauko baldus lengviau prižiūrėti, nes jo sluoksnio, skirtingai nei dažų, nereikia nuskusti, aliejus neskeldėja.

Kietmedžio baldai yra patys brangiausi, tačiau tai nereiškia, kad jie atspariausi. „Juos reikia prižiūrėti panašiai kaip batus, t.y. – nuolat, pagal oro sąlygas. Jie apskritai nėra pritaikyti stovėti po atviru dangumi. Ten jie gali būti tik tuomet, kai oras geras. Žiemai lauke jų palikti negalima, būtinai reikia pastogės. Mes savo baldus iš ąžuolo tepame aliejumi, bet nuo atmosferos poveikio jų neapsaugo ir lakas. Pakanka menkiausio jo įbrėžimo ir mediena pradeda juoduoti. Jei bus drėgna ir šilta, gali įsimesti pelėsis, todėl jokiu būdu negalima žiemai dengti polietileno plėvelėmis. Geriausia, jei priedanga, kurioje laikomi baldai, bus šalta ir vėjo perpučiama“, – sako ąžuolinius baldus gaminančios įmonės savininkas Vytautas Trijonis.

„Visi baldai iš nedžiovintos medienos skeldėja. Mes gaminame iš vakuuminiu būdu impregnuotos nedžiovintos medienos ir ji taip pat skyla. Medis nuo saulės sukasi, todėl taip ir atsitinka. Tačiau iš impregnuotos medienos pagaminti baldai gali puikiausiai žiemoti lauke“, – sakė „Ežerėlio vaivorykštės“ atstovas Žilvinas Margelis. Žmonės, kurie gali susitaikyti su pilkėjančia jos spalva, laimi dvigubai, nes baldų netenka perdažyti.

Daiva Valevičienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.